į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
BALTASIS BALANDIS fondas » Kita info
KONKURSAI

    Anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo 

LITERATŪRINIS  KONKURSAS  vyko:

 2005 m.  -  Anykščiuose, 

I    vieta  -   Rita Skorochodovaitė,  Anykščiai, 

II   vieta  -   Laima Butkutė,  Anykščiai, 

III  vieta  -  Zita Bataitienė,  Ukmergė

 2006 m.  -  Šalčininkų r., Dieveniškėse::

I    vieta  -  Jonas Staliulionis,  Varėna

II   vieta  -  Zita Butkutė,   Anykščiai

III  vieta  -   Leopoldas Stanevičius,   Vilnius

 

 2007 m.  -  Šalčininkų r., Turgeliuose:

I    vieta  -  Romas Vorevičius,   Šalčininkai

II   vieta  -  Algirdas Gogelis,  Anykščiai

III  vieta  -  Irena Petrauskaitė,  Vilnius

 

 2008 m.  -  Jonavoje:

I    vieta   -  Albinas Kuliešis,   Ukmergė

II   vieta   -  Neringa Rasikaitė – Bratiškienė,   Nemenčinė

III  vieta   -  Irena Malmygienė,   Varėna

 

 2009 m.  -  Vilniuje:

I    vieta  -  prizinė vieta neskirta ( yra atskiras protokolas)

II   vieta  -  Leonora  Jankeliūnienė,   Ukmergė    

III  vieta  -  Fikrat Salimov,   Šalčininkai

 

 2010 m.  -  Anykščių r., Svėdasuose:

Laureatė:

Audronė Palionienė,   Panevėžys

Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Violeta Gliaudelienė,   Svėdasai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Algirdas Ražinskas,   Anykščiai
Už eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui  -  Vida Papaurelienė,  Rokiškis
Už klausytojų išrinktą eilėraštį  -  Danutė  Mažeikienė,  Rokiškis

 

 2011 m.  -  Kupiškio r., Palėvenėje:

Laureatas:

Dalius Baltranas,   Anykščiai

Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Danutė Mažeikienė,   Rokiškis ir Egidijus Saldys,   Biržai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Alma Švelnienė,  Anykščių r. Svėdasai
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui  -  Dalia Jarmalavičienė (Kupiškis) ir Angelė Marija Jonuškienė,  Kupiškis
Už dalyvavimą bardams  -  Onutė Jackienė, Anykščių r. Svėdasai; Justas Vicbaras,  Kupiškio r. Adomynė; Vidmantas Plėtas,  Anykščiai;    SMUIKAS                       ,  Biržai

 

 2012 m.  -  Ukmergėje:

Laureatas:

Vida Kaulakienė, Kupiškio r. Šimonys

Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Stasė Ladauskaitė, Ukmergė
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Zuzana Stunžienė, Ukmergė
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis
Už tradicijų puoselėjimą poezijoje – Regina Baltrūnienė, Kupiškis

 

 2013 m.  -  Kupiškio r., Šimonyse:

Laureatas:

Justas Jasėnas, Kupiškis

          Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį – Diana Šermukšnienė, Anykščiai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  - Lolita Čeponienė, Biržai
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Milda Narmontienė, Kupiškis
Už dalyvavimą bardams – Algimantas Baronas, Anykščių r. Svėdasai; Vidmantas Plėta, Anykščiai

 

 2014 m.  -  NUMATOMAS Kupišio r.


 

KONKURSO  LAUREATŲ  KŪRYBA

2005 metais įvyko pirmasis anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo literatūrinis konkursas Anykščiuose.

 

Laureatai:

I     vieta    -    Rita Skorochodovaitė,  Anykščiai

 

*****     

Niekas nežino, ką jaučiu,

Ką jaučia lietūs, kai griaustinis,

Kai jausmo lašas paskutinis

Nurieda ašaros lašu.

Ką jaučia pjaunama žolė,

Kai dalgio ašmenys per širdį,

Ar jaučia nors mažiausią viltį

Šienu bevirstanti žolė?

Ką jaučia lapai krisdami

Ir obelys, kai pūgos siaučia?

Nežino niekas ir atrodo,

Jeigu nežino – tai nejaučia.

 

  *****

Vėl pilnatis ir nė vienos žvaigždės.

Sapnai nuklysta rytdienos ieškoti,

Kur pievos pienėm geltonai žydės

Ir nereiks jų dalgiui paaukoti.

Kur nieks niekam nieko neskolingas

Ir dera žodis ten kur jis įdėtas.

Lakštingala pauzėje čiulbės

Visas giesmes gegužei pažadės.

Vėl pilnatis ir nė vienos žvaigždės.

Joje sutilpo viskas ko reikėjo,

Ko galima prašyti iš dangaus

Ir jis man viską pažadėjo.

 

II    vieta   -    Laima Butkutė,  Anykščiai

 

          Siela

Kūną pamaitinęs sielą maitini?

Rytmety ankstyvą ar save randi?

Veidrodžiai melagiai nieko neįžvelgs,

Jei akių bedugnėj atspindys akmens.

Siela - begalybė skirtingų jausmų,

Nepažintų siekių, ateičiai laiškų...

Bandom ją pažinti, taikoje gyvent,

Tikrąją priimti ir darbais paremt.

Ir kiekviena siela ilgisi kažko,

Jai vienai tik mielo ir suprantamo.

Nežabotos erdvės sielos gelmėse

Verčiu kūno masę klaidžioti Žeme.

Kūnui reikia maisto ir švaraus vandens,

Dar trupučio miego - ir jis išgyvens.

Sielai reikia laisvės - rinktis ir ieškot, -

Kad ir kiek berastų neis jinai miegot.

 

         Atleisk

Man už ilgesį atleisk, -

Kad vejuos kiekvieną paukštį...

Nelaikyk, atrišk, paleisk

Skristi tą, kurs trokšta aukščių.

Už tikėjimą žodžiu,

Audroje surastą prasmę,

Man atleisk, prašau, meldžiu, -

Sausumoj laivai užgęsta.

It už meilę, man atleisk,

Kad ne tau skirta ji buvo,

Į širdies vartus nebelsk, -

Kas netikra greitai žūna.

Tik kas tikra: buvo, bus –

Amžino nesunaikinsi!

Man šis ilgesys brangus –

Nebandyk su juo išskirti!

Už dainą, skirtą nakčiai,

Už pokalbius su lietumi,

Už bučkį, siųstą vėjams,

Už norą būti savimi...

Žmogau, prašau atleisti,

Suprasti ir paleisti.

 

III  vieta    -   Zita Bataitienė,  Ukmergė

 

           Benamė laimė

Beprasmį laiką ar sumuoja

Besparnis laikrodis su gegute,

Mus jungia – išskiria likimas,

Į vieną pusę ėjusius drauge...

Ir vėl prigluski man prie skruosto,

Bespalvė ašara – viena tėkme,

Dažnai šioj žemėj apgaulingoj

Bejausmis laikas bėga raukšlele...

Ir kai vienatvė atkartoja,

Lyg aidą mudviejų vardus,

Bežodei muzikai suskambus

Benamė laimė atveria vartus...

 

  Žydėjimo mirksnis

Pilkas kalnas laukia pavasario,

Žemės virsmo į žydintį dangų,

Kai Vilkmergėlėj, tarsi įkalinta,

Siaura gatvele medin susirango...

Žydėjimas - mirksnis tik mūsų vienų,

Kaskart nustebina žiedo harmonija,

Pragysta kaktusas virš savo randų,

Ir negandos dalgis kažkur atsitolina...

Molio grumstas tarp pirštų, lyg vyturys –

Į tylią vienatvę skardžiabalsės tėkmės,

Mielą atvaizdą kas išblukint išdrįs,

Kai pienės ugnis į pūką pavirtus liūdės...

 

Į antrąjį Karolio Širvinsko vardo literatūrinį konkursą 2006 metais fondas pakvietė literatus į Šalčininkus, Dieveniškes.

 

Laureatai:

I      vieta     -  Jonas Staliulionis,  Varėna

 

            Mamai

Numes ruduo lapus geltonus,

Lietaus lašai mazgos langų stiklus,

O vėjas stūgaudamas sups senus kaštonus,

Skaičiuodamas prabėgusius metus.

Pareisiu aš pro kreivą mūsų gluosnį,

Pro liepas, mojančias šakom, -

Pareisiu aš ir širdį tau paglostys,

O tu mane paguosi vėl dainom.

Žinau, išeisi mama pasitikti,

Su ta gražia gėlėta skarele

Ir vis šnekėsi, kad vos spėjusi užmigti,

Mane sapnuoji žaidžiantį kieme.

Žinau, kad už mane meldiesi,

Kad vis pro langą žiūri ir verki –

Ašarą nubrauk ir pasėdėkim dviese –

Tegul šlama medžiai dideli.

Ir vėl gyvensiu pasakoj vaikystės,

Ratelis suksis, verpdamas linus, -

Žiūrės į žemę žvaigždės ryškios

Pro namą gaubiančius klevus.

 

  Nemaitonys

O štai ir vėl – kalnelis, klonis

Ir šaltinėlis po medžiu...

Tai mano kaimas - Nemaitonys,

Tai mūsų ežeras – Švenčius.

Ir mes visi čionai užaugę

Ant gimto ežero krantų.

Tik čia jaunystę mūsų saugo

Laukai užkimę nuo dainų.

Tai čia ant kalno gegužinėj

Aš tave ant kalno šokdinau,

Tai iškukavo mums beržyne

Gegutė šimtą ir daugiau.

 

II    vieta     -  Zita Butkutė,   Anykščiai

 

           Išgirsti tylą

Vakaras iš lėto, pamiške ateina,

Glosto žemę, migdo, jo švelni ranka.

Aš klausaus, kaip gieda paukštė, nakties dainą,

Kol užmiega žemė, sapno glėbyje.

Ar girdėjot tylą, žvaigždės kai užmiega?

Ar pamatėt grožį, pirmų spindulių?

Kam gi jūs man siūlot saldų gilų miegą,

Galbūt aš bijausi patirtų sapnų.

Rytas jau nubudo, tylą sudaužysiu.

Krinta žemėn lašas, verkia vėl dangus.

Nusiminus eisiu, nieko nesakysiu,

Nariu paklausyti ką kalbės lietus.

Ar jūs glostėt lietų, gatvėm kai praėjo?

Ar suradot džiaugsmą rytmečio lašuos/

Niekas nežinojot, kaip tada kentėjau,

Kaip gi jums suprasti, kaip dabar džiaugiuos.

 

          Aš angelu budėsiu

Kai vieną rytą saulė patekės

Ir tu nubudęs vėl atversi langą,

Norėsiu pasakyti tau – sudie,

Bet tik dvelksmu paliesiu veidą brangų.

Visi šios žemės klystkeliai, keliai,

Keistai beeinant pynėsi ir skyrės.

Tu dar prisimeni? Ar pamiršai,

Tuos vakarus ir jaukią žvilgsnių tylą?

Ten liko neįvardinta tiesa.

Mes meilės žodžių tą kart neištarę,

Išėjom, pasilikę širdyse

Neatpažintą, virpančią dalelę.

Bus vakaras, ryškės danguj žvaigždė,

Su ilgesiu į ją tu pažiūrėsi.

Tegu neslėgs tavų pečių kaltė –

Aš angelu prie mylimo budėsiu.

 

III  vieta     -   Leopoldas Stanevičius,   Vilnius

 

Pusė dvylikos

Pusė dvylikos. Laikrodis tiksi.

Užsidega žvakės, pamirksi ir gęsta.

Eglės lyg žvakės. Upė čiurlena.

Loja už upės kaimyno šuva.

Kala, dar kala kalvėj savo kalvis,

Kažką – ak, liaukis tu, liaukis!

Bet senis Jokūbas nerimsta: užsakė

Jam kardą, noragą, o gal tiktai vinį,

Kurią jis įkals į likimo ratus...

Likimas – vaiduoklis: tai stena, tai šaipos,

Tai užsimerkęs gesina žvakes.

Mano ar tavo, ar tos gražuolės,

Kuri dar tik vakar man merkė akis...

Bet kvepia, dar kvepia žolė rudeninė,

Dar bumpsi į žemę rausvi obuoliai

Ir dar atviruoja langai, kambariai,

Kur šitiek atėjo, kur šitiek išėjo

Ne lyg kokioj daugybė svečių,

Kurių atpažinti jau ne, neįstengsiu:

Taip gera, taip liūdna –

Kaip žydų kapuos,

Kaip vien epitafijos linksmos ir liūdnos,

Brolio, kaimyno ir va mylimos,

Akis kurių glosto mūs atminimai

Ir guodžia mintis: ak, dar tai ne aš...

Dvyliktos pusė. Laikrodis tiksi.

Užsidega žvakės, pamirksi ir gęsta...

 

*****

Dar bus lietaus ir saulės bus glamonių,

Ir bus žiemos kankinančių speigų,

Ir prieky lauks ne vien gėlytės klonių –

Išdygs ne meilės smingančių daigų.

Nes ten, už tėviškės, už ryškaus horizonto

Nežinomybės batai girgžda vis kiauri,

Kuriuos taisyti tu veršies ir ryšies,

O kol kas vien ateitį buri.

Kuri be lietsargio ir be šiltos kepurės,

Kuri ir apsnigta, ir amžinai šlapia –

Tik debesys viršum galvos praskrieja niūrūs,

Tiktai juoda katė susirangiusi kampe.

Bet gal žaizdas, bėdas Lietuvos užgydys

Lietus ir laikas, meilė kaip medus,

Kurio prinešim į namus aplytus,

Ir nieks ramybės jų daugiau nedrums.

Tada žolė pakils ne lyg oazėj,

Tarsi smaragdai molžemių karštų

Ir daug kitų brangakmenių gal rasim

Tarp pasmerktųjų nekaltų...

 

,,Kiekvienais metais pasirenkama vis kita konkurso vieta, siekiant kad apie K. Širvinską sužinotų kuo daugiau skaitytojų. Taip tikimasi suaktyvinti literatų veiklą viešame visuomeniniame gyvenime, jų pastangas leisti savo kūrybos knygas, bendradarbiauti su vietos bei šalies žiniasklaida, artimiau susipažinti  su naujausiais kolegų kūrybos pavydžiais, pasitikrinti savo sugebėjimus, būti pastebėtiems, įvertintiems ir paskatintiems. Konkursas skelbiamas kiekvieną pavasarį, literatų susitikimo metu. Pageidautina, kad būtų teikiami nauji, pastarųjų metų kūriniai.‘‘ – taip rašė Vytautas Žeimantas ,,Lietuvos aido‘‘ 2006 05 04 Nr.  100 numeryje.

 

 Trečią kartą 2007 metais konkurse  literatai susitiko Šalčininkų r. Turgeliuose.

 

Laureatai:

I      vieta  -  Romas Vorevičius,   Šalčininkai

 

Nepalikime rudumo

Sunėrė žemėn obelys žalsvus kryžius

Ir jau niekad nupjautiems dobilams jos nemos.

Ir  žemėto obuolio neleis parnešti dovanų.

Vieninteliam vaikui neramios mamos...

Dar tik keliamečiui ne kaimyno sode,

Net patiltėj nuosavo kampo neradusiam.

Laukimu užsižaidusiam balta skepeta,

Šakos nulaužtos nepametusiam...

Suaugusiųjų vėlės privalėjo vogčia

Vis dar  septynmetį, vis dar septynmetį

Švariame rudeniniame akių rudume

Išmokyti sieksnių gudrybės per naktį...

Tikėjo, lyg būdamas mažas,

Obuolio šakų išgalvota nedalomybe.

Ir nelaistė gimtojo grumsto briaunų,

Ir jam pirmajam kojas raudonis pritrynė...

Vis kitų ir ne savo žiedus iš anksto subraižė.

Virš nesimeldžiančių miestų...

Ir vaiko vakar praaugusio dobilus,

Ant žemės rankom į tylą nusviesto...

 

                       Tikiu

Atsivers varveklių girdytuvės

Kvapniame mano pavasario purvyne.

Baltame lange išnyksta dūmai –

Tu ragauji ledo debesies mėlynę.

Ją priglaust.Ir vėl norėsi. Nepasieksi.

Pasidėjus kopėčias ant stogo.

Klyksi, rėksi, nieko neišmelsi.

Lis lietus... ne ašarom ant molo...

Perskrisiu visas tavas šalis. Per naktį.

Ties atverta sutema parpulsiu,

Pienių pievoj nebijosiu šalčio,

Nebijosiu vasaros išburti.

 

II    vieta   -  Algirdas Gogelis,  Anykščiai

 

Kaip medis aš

Kai laikrodis išmuš vidurnaktį,

Tave aš širdimi paliesiu,

Nustumsiu dar vienus metus į nebūtį –

Tarp tūkstančių žvaigždžių tu man viena spindėsi.

Tų valandų, kurios prabėgo laukiant,

Mes nevadinkim vien tik viltimi,

Nes jos byloja apie daug ką –

Kaip kūdikis jos man po širdimi.

Nebesakysiu tau daugiau, kad lauksiu.

Tiesiog alsuosiu ir gyvensiu tavimi:

Per begalinį mūsų meilės lauką

Pulsuos srovė gyvybės ugnimi.

Kiekvieną kart, kai jos tu prisiliesi,

Tave pervers skaudi, saldi srovė:

Kentėsi, klupsi, kelsies, bet mylėsi,

Nes ši rykštė  - gyvenimo esmė.

Kaip medis aš, kasmet į melsvą dangų

Šakas iškėlęs saulėn, vėl sulaposiu tavimi.

Žinau, per grubios tokiai meilei rankos –

Tave aš glamonėsiu širdimi...

 

        Malda

O mano motinų motina,

O mano stebuklų fėja,

O mano  moterų moterie,

Atėjusi iš amžių glūdumos,

Atradusi mane, pažadinusi mane,

Įžiebusi mane

Kitų ir savo džiaugsmui.

Kas būčiau aš,

Jeigu ne tavo virpančios

Neramios lūpos,

Atvėrusios palaimos šios šaltinį?

Kas būčiau aš,

Jei ne tavo didelė, gera širdis

Nebūtų man padovanojusi meilės,

Kaip dovanoja sirpų obuolį,

Ar vynuogių saldžiąją kekę,

Ar pražydusią šakelę vyšnios?

Mane tu įvedei į jį –

Didžiulį savo sodą,

Paskendusį žieduos.

Ir vaisių tų, matyt,

Lyg savo pabaigos

Aš neišskinsiu...

...O ar iš viso bus ta pabaiga,

Kai tu pati man amžinybę dovanoji,

Kai tu kas metai žydi ir lapoji,

Palikdama kaip jūra nemari –

Ir paslaptinga, audringa ir nerami.

 

III  vieta    -  Irena Petrauskaitė,  Vilnius

 

  *****

Prakeikti bijau

Vėją, akmenis,

Surūdijusį vandentiekio čiaupą –

Išrišimo netekti bijau.

Bijau užsimerkti –

Žuvies akimis norėčiau nejausti

Žiemos balto melo,

Salduturgių lėkštos šventumos.

Dovanos netekti bijau –

Gėlos už tave ir tavo pėdą per pasaulį

Po saule,

Kai sukumpęs brendi apkabinti dangaus.

 

*****

Moterystę skabau –

Birų kraujažolės žiedą.

Pernokusį sijoju,

Pajuodusią sėklą – žaibams,

Neprinokusią – kurmiui į žemę.

Tu – lakiąją su sparneliais.

 

2008 m. ketvirto konkurso vietą ,,Baltasis balandis‘‘ pasirinko vidurio Lietuvą – Jonavą.

 

Laureatai:

I vieta       -  Albinas Kuliešis,   Ukmergė

 

                        Basas Angelas

Per sniegą basas Angelas ateina –

Šaltam žvaigždėtam danguje

Aš jo sparnų šnarėjimą girdžiu.

Jis neša meilės ugnį,

Jam nešalta,

Prie jo ateina pasišildyt

Tūkstančiai širdžių.

O, baltasparni Angele,

Pažvelk šiąnakt pro mylimosios langą

Ir mano šilumą jai atiduok,

Pabūk sparnais apgaubęs jos

Sapnus ir jei gali, mane

Nuo ilgesio tu išvaduok.

Šią naktį basas Angelas per sniegą ėjo

Ir nešė mano širdį savo delnuose.

Nebuvo vėjo.

Ir mano siela tyliai skendo

Mylimosios plaukuose...

 

          Mamai

Iškepk man mama blynų – atvažiuosiu,

Velykom kvepia laukai,

Po obelim susėdę padainuosim,

Sode žydės tavo balti plaukai.

Buvau aš mažas –

Dideliu norėjau būti.

Dabar gi viskas atvirkščiai,

Norėčiau vėl sugrįžti į rugpjūtį,

Kai gale kaimo rinkosi gandrai,

Ant šieno gulint vėl norėčiau

Klaidžiot po žvaigždynus,

Klausytis viršum ežero pakibusios dainos.

Mieloji mama, tu iškepk bulvinius blynus,

Aš pas tave sugrįšiu visados.

Matau kaip laukti tu ant kelio atsistojus,

Lyg beržas tas galulaukės tiesus –

Užauginai, palaiminai ir išlydėjai,

O laukimu šauki tu mus visus.

Aš atvažiuosiu mama, atvažiuosiu,

Kol dar namai pilni tavos šviesos.

Sodelyje abu mes padainuosim,

Kai saulė ges namų languos...

 

II  vieta    -  Neringa Rasikaitė – Bratiškienė,   Nemenčinė

 

Tarp spalvų ir šešėlių

Kiek jausmų – tiek spalvų,

Yra tavyje

Ir šešėlių tiek,

Kiek kelių atrandi...

Pabudę išsirenkam

Savąją lemtį

Ir lydi spalvoti

Sapnai ir šešėliai

Pilkąjį dangų

Ir būtį bespalvę...

Ant mūsų veidų

Ir sugrubusių rankų.

Išeini ir eini netgi tada,

Kai akmuo užanty, krūtinėj

Ar pakelėj ties kojomis dulka.

Bunda mūsų jausmai,

Slysta spalvoti šešėliai,

O juose atspindžiai

Žvilgsnio sunkaus,

Jei nebuvo žydro dangaus,

Nei lietaus, nei kvapo svaigaus

Pavasario upių ir pievų,

Žvilgsnio baigštaus, jei

Taip ir nespėjai

Pasakyti kažko brangaus

Ir vestis į kelią,

Kur siela žaidžia –

Šešėlių spalvom.

 

Piligrimui

Suvargęs piligrime, prisėsk

Ant pilko akmens.

Pažiūrėk – katedra stovi šalia.

Nustebęs vaiko akim nekaltom

Pamatysi savo gyvenimą,

Vienišą, liūdną ir pilką,

Kaip akmuo pakelės.

O gal? Kaip – katedra?

Nebijok į ją užeiti

Ir atsisėsti kampe.

Išgirsi angelo giesmę – ji – čia.

 

III vieta   -  Irena Malmygienė,   Varėna

 

Skrydis

Tą naktį sapną sapnavau.

Iš rūko, iš tamsos, iš nevilties

Į šviesą skrido baltas paukštis...

Pamiršus baimę, nerimą nakties

Drauge su juo kilau į aukštį

Ir džiaugsmo dainą dainavau.

Mes skridome aukštai virš debesų,

Užmiršę žemės rūpesčius, klastas, apgaulę...

Palikę tai, kas ten vadinasi ,,tamsu‘‘...

Mes kilome aukštyn paliesti saulę.

Jau, rodos, buvome visai arti,

Reikėjo ranką tik ištiesti...

Bet paukštis suklykė šaižiu balsu:

-Tu negali, tu negali taip saulės liesti!

Akis atmerkiau. Baigėsi naktis.

Ir mano sapnas užmaršty paliko...

Bet iki šiol jaučiu lengvumą skrydžio...

Siekimas saulės manyje išliko...

 

2009 m. penktasis konkursas vyko Vilniuje.

 

Laureatai:

I     vieta  -  prizinė vieta neskirta ( yra atskiras protokolas)

II    vieta  -  Leonora  Jankeliūnienė,   Ukmergė  

 

  Karūnuotoji

O baltų Tėvyne, žvaigždėm karūnuota,

Šaltiniais ir upėm nupludžius metus,

Mūs protėvių žeme, mylėta, išduota,

Vienodai priglobus kaltus – nekaltus.

Karališkos pilys ir Baltosios kopos,

Nafta, gintarai mūsų jūros dugne,

Bažnyčių vitražai, kalėjimų grotos,

Lieki ir skausmu, ir šviesia svajone.

O Lietuva, krašte, grumsteli po kojom,

Stiprybe alsuoją senolių takai,

Gimtine Čiurlionio, Atlanto herojų,

Svetur ieško laimės tavieji vaikai.

Brangioji Tėvyne! Esi karūnuota!

Tu vėlei laisva, tiktai ar mylima?

Juk baigės gūdžiausios nelaisvė Golgota –

Nušviskim langais, kad sugrįžtų šeima...

 

         Poezijai

Ką man teigi ir ką vis iš manęs imi –

Užlūžusią melodiją, kaip spyglio dūrį?

O laikas laša. Tiksi keistas do re mi

Jo matmenys – ne pagal svorį. Ir ne tūrį.

Bet vis dar narpliojuos tarp knygų iškilnių

Ir jau vidunaktis seniai diena patapo.

Kiek danguje žvaigždžių, tiek galvoje vinių,

Nes  vis dažniau dedu gėles ant šviežio kapo.

O kasdienybėje – supurvinta širdis

Ir vis sunkiau jos apnašas mazgoti.

Valdovė apsukri: ji skaldys ir valdys,

Kas ta poezija, jei hobi – anekdotai.

 

III  vieta  -  Fikrat Salimov,   Šalčininkai

 

2010 m. anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo literatūrinis konkursas vyko Anykščių r. Svėdasuose.

 

Laureatė:

Audronė Palionienė,   Panevėžys

 

                       

Kad spėčiau

Ilgesio riekutėse ašara sunoko

Sunkūs vokai užklojo šviesą

Užduodu klausimą sunkoką:

Kurioj kišenėj rasti tikrą tiesą?

Jausmų bangos neša iš lėto

Tai į bedugnę gilią,

Tai į seklumą nebylią.

Į minčių kopom nusėtą

Gyvenimo krantą trapų, smėlėtą

Kur pilys svajonių į mušą subyra,

Kur akys išplaukia į vandenį tyrą,

Kur kojos brenda saulės atspindžio taku,

Kad į šviesų saulėlydį spėčiau laiku.

 

                        Sapnas

Besparnį paukštį sučiupau

Ir į padangę nukritusią pakilau.

Vietoj stovėjau,

Bet mylių šimtą su vėju nuskriejau.

Godžiai gėriau iš saujos tuščios,

Taškiaus prie išdžiuvusios upės vagos,

Lietaus sidabrines kasas nukirpau...

O, sapno saldybe! Deja pabudau...

 

Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Violeta Gliaudelienė,   Svėdasai

 

*****

Bemiegę naktį klausausi ąžuolo.

Vos vos  paliečia langą žalia šaka.

Kviečia eiti. Rasoti kiemo akmenėliai veda.

Priglunda prie medžio.

Ąžuolas ramina ir šnabžda mėnesieną.

 

                        Gyvenimas

 Žiūrime ežerų akimis –

Dangaus švytėjimas palydi dienas.

Kalbame medžių kalba –

Apaugam paukščio sparnais.

Klausomės nakties tyla –

Taip tyliai vaikšto paslaptis.

Šildomės prie žemės žiburio –

Saulės spindulys apkabina.

Ir taip keliaujam per pasaulį

Stebuklu nešini...

 

Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Algirdas Ražinskas,   Anykščiai

 

 

*****

Ir didmiesčiuos yra sava maža gatvelė

Ir sava kertė, savas kiemas, savas langas.

Manoji glaudžiasi prie juostos Vilkmergėlės

Iš praeities į praeitį begrimztąs krantas.

Toks tikras ir tvarus žaismėj dienų aikštingoj,

Kurių slinktis tarytumei aplenkus būtų.

Apsižvalgau prarastis be gailesčio skausmingai

Iškirto liepas ir rankas dosnias lyg kliūtų.

Viena palikus sužeista randuos palinkus.

Jas kaip ir širdis žmonės ir laikas genėjo,

Tad kur tos liepos mano ir tavo sodintos.

Žinau tėvas į šilą dūlėti išėjęs

Žydelka  virta višta ir duona vaišino.

Už brolių nuodėmes skaudžiai išbarus

Nesuvokiau kas ta kaltė ir atleidimas.

Naiviai galvojau viskuo buvo kaltas karas,

Žiūrėk man į akis ir pajusti kaip skauda.

Kiek sielvarto mums lemtis į sielas pripylė.

Pivonijos žemė nurimo dangus jūsų nebaudžia

Vien tik sekundė skandina viską į tylą.

Ne prospektas ar stritas aveniu ar Brodvėjus

Siauras akmeniu grįstas į niekur takelis

Vaikystėj laumės upely žlugtą velėjo,

O velnias su paišinu kalviu jėga galynėjos.

Jau ne tavo ši kertė šis kiemas ar kampas,

Net akmenis gatvės juodas asfaltas apvilko.

Stypsok sau svetimas nepravers nieks lango

Gėla sužeistą širdį lyg žaibas nutvilko.

Ne  prospektas ar stritas aveniu ar Brodvėjus

Už vargus mažytė gatvelė prie kalno,

Jei nieko nebūtų ar būtų širdį skaudėję lyg sužeista

Prie liepos priglaudžiu virpantį delną.

 

                        *****

Pamėginki kartais taip pasimelsti,

Kad jaustumei prakaitą sūrų ir kruviną,

Kaip auką save į maldą pamerki

Už nuodėmę juodą ne tavo buvusią.

Taip ne už savo klystkelių saldį,

Taip ne už savo tamsiąją gelmę

Nuo kančių svetimų kartais širdys suskeldi,

Kaip skeldi sausroj ištroškusi žemė.

Tik meilė pridegina tas skaudančias įplyšas,

O kas gi žaizdas tas liesti išdrįso.

Maldoje kaip ir meilėje kas myli tas ryžtasi

Save atiduot be išlygų visą.

 

Už eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui  -  Vida Papaurelienė,  Rokiškis

 

*****

Bridau į Nebūtį, Ramybę,

Regėjau Mirtį net sapne,

Ant tako miegančio pražydo

Vilties baltoji lelija.

Jei jų pražys daugiau – neskinsiu...

Gėrėsiuos tik baltais plaukais,

Į  taką, pūgą nusagstytą,

Atskris jos angelų sparnais.

Ir kai pareisiu vėlią naktį,

Baltajam angelų delne

Žydės, žvilgės, virpės iš laimės

Tyra baltaveide lelija.

 

              Paklydai gyvenimo girioj

Paklydau gyvenimo girioj,

Skaičiuoju jau metų rieves.

Skubėjau, skubėjau, net bėgau,

Ir nieks nesulaikė manęs.

Į nežinią nuvedė takas

Naktinių drugių, kurtinių,

Balkšvam debesy įsisupus

Pabudusį džiaugsmą randu.

Jau medžiai užsimetė skarą –

Gyvenimo girioj baugu.

Žilvitis palinko prie kelio –

Jam liūdna, labai neramu...

Kad dega dangus, gęsta saulė,

Kad paukščiai jau plaka sparnais.

 

Už klausytojų išrinktą eilėraštį  -  Danutė  Mažeikienė,  Rokiškis

 

*****

Naktie naktie mieloji mano sese,

Kur tavo švelnūs migdantys delnai

Kurie laimingą pasaką pratęsia,

Kur mėnesienos rūko gulbinai.

Naktie naktie mėnulį suviliojus

Tu žvaigždeles skaičiuoji sau pernakt,

Kaip man sugrįžt kaip perbristi dunojus,

Kaip nuo dienos šviesos nebeapakt.

Naktie naktie mieloji mano sese

Ką tu žinai ko aš dar nežinau

Ugnelė dega nors laužai užgesę,

O aš skolas ne savo grąžinau.

 

  *****

Tavęs aš niekada nesutikau,

Manosios sielos broli – dvyni

Ir ne nuo tavo grožio apakau,

Ne tu mano daržely rūtas skynei.

Verkiau prigludusi ne prie tavęs

Ne man tu savo lemtį dovanojai.

Joks kelias pas tave nebenuves,

Kad aš esu gal netgi nežinojai.

Aš irgi nežinojau tik jaučiau,

Kad tu esi. Ir man be galo gaila,

Kad laimės rūmą be Tavęs stačiau.

O, broli dvyni,

O manoji meile...

 

Septintasis 2011 metų literatūrinis konkursas vyko Kupiškio r. Palėvenėje.

 

Laureatas:

Dalius Baltranas,   Anykščiai

 

Mieste

Mano mieste,

Kaip ilgai tavęs nemačiau,

Oi  kaip ilgai -

Visas mėnuo praslinko lyg šimtmetis.

Kai  išvydau tave,

Mano akys prasižiojo lyg ˛žvėrys

Ir savo bedugniais nasrais

Rijo tavo dulkes ir akmenis,

Tavo begalines sienas namų,

Tavo bokštų auksą ir geležį.

Mano mieste,

Kaip ilgai tavęs negirdėjau,

Oi kaip ilgai -

Kai užgirdau tave,

Mano ausysna kaip plačiajuosmeniuos ąsočiuos

Tekėjo upeliais tavo žodžiai ir giesmės,

Tavo maldos ir keiksmai,

Tavo varpų dainos ir kačių žviegimas,

Tavo gatvių kriokimas ir tylėjimas kapinių.

Mano mieste,

Kaip ilgai tavim nekvėpavau,

Oi kaip ilgai -

Kai užuodžiau tave,

Mano šnervės išpampo lyg katilai

Ir ilgasienėm plačiadugnėm žiaunom

Žiaumojo tavo gatvių tvaiką ir parkų gaivumą,

Siurbė tavo šiukšlynų smarvę ir bažnyčių smilkalus,

Laižė tavo namų dusulį ir vėjų nešamas dulkes,

Ragavo tavo gėlynų saldėsį ir krintančių lapų rūgštimą.

Mano mieste,

Kaip ilgai tavęs nelytėjau,

Oi kaip ilgai -

Kai paliečiau tave,

Mano kojos insispyrė akmenim tavo gatvių

Ir plačiapėdėm arklio kanopom

Šuoliavo, bildėdamos tavo takais, takeliais ir laiptais,

Tavo upės krantais ir kabančiais tiltais,

Tavo parkų keliais ir išniekintom dykvietėm,

Mano rankos ir pirštai,

Kaip uosio šakos , apžėlę amalo lapais,

Grabaliojo tavo dūlančių sienų atviržaizdes,

Rinko gatvių dulksna numestas plunksnas balandžių,

Tapšnojo tavo medžių drevėtuosius stuomenis.

Mano lūpos, pritvinkę raudono vynuogių vyno,

Čiulpė tavo soduos prinokusius vaisius,

Ir lyg jaunuolis, pasiilgęs seniai nematytos jaunosios,

Bučiavo dūlančius slenksčius bažnyčios.

Mano mieste,

Kaip ilgai galvojau apie tave,

Oi kaip ilgai -

Mano mintys, pavirtę juodvarnių ir balandžių pulkais,

Kasdien sklando virš tavo bokštų,

Virš suodinų stogų,

Slankioja virš slėnių šliaužiančios upės.

O pavargę sutūpia parkuos į subrendusias liepas,

Lenda i dulkėtas pastoges.

O išalkę išėdų ir trupinių

Purvinuos gatves pasieniuos ir akmeninėse aikštėse.

Mano mintys, pavirtę pilkais debesim,

Sklendžia viršum tavo susiraukšlėjusio veido,

Iš aukštybių žvelgia į tavo pavargusias senio akis,

Kurios naktį suliepsnoja tūkstančiais gatvių žibintų,

Žvelgia į tavo išsišovusius skruostus,

Kojom atsispiria nuo tavo kaulėtų kalvagūbrių

Ir apsunkę žemėn iškrinta lietum.

Mano mieste,

Tu man niekuomet nepriklausei,

Kaip žemvaldžiui dvaras.

Bet aš tau priklausau,

Kaip Patricijui jį mylintis vergas.

 

 

 

*****

Tik sapnuose

Taip lengvai atsispiriu,

Atšokstu nuo žemės,

Lyg būčiau vėjo kutenama

Kovarnio plunksna,

Sklendžiu į dangaus kosmine gelmę,

Giliai dūsauju,

Bekūnėmis rankomis

Glostau debesų kūnus

Ir nužvelgiu į po kojomis

Nusidriekusius ežerus, miestus, miškus...

Puikuojuosi savo lengvumu,

Didžiuojuosi skrydžio stebuklu

Prieš pastėrusius žmones,

Rėpliojančius ant akmens grindinių,

Ropojančius ant žemės molio,

Mojančius dulkinomis rankomis

Sugrįžti, atgal

Ant žemės molio, akmens, drožlių ir purvo...

Užklumpa rytas,

Drioksteli Saulė šviesa.

Išsigąstu, nenoromis krentu

Kniūpsčias ant patalo žemės,

Lyg būčiau dievų mėtomas

Žaidimų akmuo.

 

            Padėkos:

1.                  Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Danutė Mažeikienė,   Rokiškis ir ...

*****     

Ilsiesi jau aukštų klevų pavėsy

Apšviestas amžinųjų spindulių,

Toks jaunas ir gražus ramiai ilsiesi

Palaimintam kalnelyje vėlių.

Ar džiugina švarus padangės mėlis?

Alyvų kvapas, žaluma žolės?

Ar mielas Tau takelio gelsvas smėlis

Ir žiedas pražydėjusios gėlės?

Gal nebeskaudina ištartas žodis,

Nejaudina nei melas, nei tiesa,

Gal už kalbas gražesnė pasirodys

Žvakelės spinduliuojanti šviesa...

Ilsiesi jau aukštų klevų pavėsy,

Ramybėje, kalnelyje vėlių.

Palikęs mus, tylus ramus ilsiesi

Užklotas savo nueitu keliu...

Tokiuo trumpu, tyru. šviesiu, žaliu...

 

*****

Ar rūpi tau, ką ošia jūra,

Ką slepia jos gelmė tamsi?

Kodėl svajonių palos spūra,

Kodėl kančia tokia skalsi?

Ar tau smalsu, ką žino laikas?

Kokia prasme jo likime?

Ar tau vis tiek ko verkia vaikas,

Kažkoks kažkuriame kieme?

Ar tau svarbu, kur eina žmonės?

Kas bus po metų dešimties?

Ar susitiksim po kelionės

Dar nepraradę atminties?

 

... Egidijus Saldys,   Biržai

                        Audra

Šiandien taip lyja sielos lietumi,

Jausmų padangėje ir vėl perkūnai trankos.

Ir negalėčiau pasijausti žmogumi,

Jei nieks nelaimėj neištiestų rankos.

Audrų žaibai perskrodžia jaukią miego tylą.

Lyg šaltas ledas tirps tušti jausmai.

O tolumoj balta viltis nutyla,

Kai į dausas vėl išskrenda skausmai.

 

              Tylią naktį

Naktis iš lėto apkabina tylą,

Dangus atmerkia  spindinčias akis.

O mano siela nejučia prabyla

Ir verčia tyliai užrašyt mintis.

Kai virš namų spindės tik miesto žvakės,

Kurios užges su rytmečio aušra,

Išeisiu tyliai žodžių neišsakęs,

O su  manim išeis ir tuštuma.

Pakilt iš naujo vėlei neįstengsiu

Ir nesvarbu kad obelys žydės.

Visiems skriaudas ir nuoskaudas atleisiu

Ir pamėginsiu neišjungt širdies.

Nieks nesupras to paslaptingo šauksmo

Ir nesustos prie rankos ištiestos.

Juk kiekvienam ištenka savo skausmo

Ir nevilties, likimo atneštos...

 

2.                 Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Alma Švelnienė Anykščių r. Svėdasai

 

*****     

Paukštį lange pamačiau

Kiek rudenėjančiu veidu.

Ištiesiau tyliai rankas -

Jis mane prisileido...

Laisvo paukščio širdis

Švelniai, galingai plaka,

O jo akių išmintis

Gali parodyt taką.

-Tik nerakink grandine, -

Paukštis paprašė tyliai,-

Laisvė stipriau už mane,

Skrydžio palaimą myliu...

Mostu galingų sparnų

Aukštas dangus praplyšo.

-Saugok mane širdy -

Aš pas tave sugrįšiu...

 

*****

Kai tylų vakarą

Klajūnas ilgesys

Pabeldžia į duris

Ir nieko nepasako,

Tik žvelgia

Didelėm giliom akim

Ir krinta ašaros

Ant pilko tako.

O vėjas groja

Stogo varpeliu

Melodiją, kurią tiek kartu grojo,-

Mėnulio pilnatis,

Tarsi kažkur matyta,

Žvaigždžių mirgėjimas

Ligi pat ryto,-

Tik lūpų jau nėra,

Kurios ką tik šypsojos...

Veduosi ilgesį vidun -

Tegu pabus -

Abiem kartu linksmiau.

Tegu žiūrės liūdnom

Giliom akim,

Nes žodžiais aš jau viską pasakiau.

 

3.         Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui  -  Dalia Jarmalavičienė (Kupiškis) ...

 

*****

Siela žmogaus man panaši į dangų,

Kuriam nesuskaičiuojama galybė mirksinčių žvaigždžių

Marga, tarytum vaikiška mozaika

Sudėta iš sunkiai skaitomų raidžių.

Ji gali dvelkt paslaptingai lyg magas

Akimirkai ji atvira tarsi knyga

Ir tampa naktyje kaip baltas perlas

Kai turi kainą, už kurią ji neįperkama.

Į atokiausią kampą siela slepias

Žmogaus kūne jai darosi baugu

Tarytum medis po rudens lapus numetęs

Pakelt negali jausmo dvelkiančio šalčiu.

Kai saulė šildo, sniegas tirpsta

Nebesuvaldoma, nūn, siela veržias iš tamsos

Įkaista kūnas, degančiu žaizdru pavirsta

Kas sulaikys bėgimą iš pačios liepsnos?

Man siela panaši į viską ir į nieką

Kiekvienas laukiam pažadėtos valandos,

Ši laikina viešnia juk ima kūną ir palieka

Koks tolimesnis kelias sužinot mirtingiems nevalia...

 

*****

Šioj žemėj aš tik vienišas praeivis,

Dairaus aplink ieškodamas žmonių.

Aš lyg čigonas ar turgavietės prekeivis

Norėdamas kažką turėt - parduot galiu.

Ieškodamas žmogaus parduodu širdį,

Atrandant laimę aš prekiauju likimu

Kai man labiausiai reikia abejoju ar kas girdi

Turėdamas matyti gailestį tampu aklu.

Jaučiu kad kartais ir save parduodu,

Nupirkti kai kurių jausmų neįstengiu

Norėdamas nupirkti mirtį -

Aš gyvenimą parduodu,

Tiesiog dar neišmokau būti kitokiu.

 

... Angelė Marija Jonuškienė,  Kupiškis

 

Balti langai

Nepažinau Tavęs

Brangusis mūsų drauge.

Nesusitiko sielos

Byrančiam Laike.

Bet aš tikiu,

Nes atminimą saugo

Mamos širdis ir Tavo

Žodžiai eilėse.

Balti balti dangaus langai.

Balti balti už jų keliai...

Kasdieną vis veriu

Tą langą skaudžiai.

Ir mintys

Tarsi bitės žieduose...

Baltai pražydo

Obelys pakriaušėj.‘

Gal skausmas pasiklys

Palėvenės vienuolyno celėse?

Balti balti dangaus langai.

Link jų jau tiesiasi balti keliai...

 

 

*****

Dažnai regiu sapnuos

Semiramidės sodus. Pievas prie Edeno.

Ir alkį reginiams tuo malšinu.

Jaučiu vėsa padvelkiantį vandens ąsotį.

Save lyg smėly užkastą jaučiu.

Tas sapnas niekšiška apgaulė.

Juk nenupiešiu žydinčios Van Gogo vyšnios,

Ir pragaro nenutapysiu.

Tiktai save iš to suspausto smėlio

Eilėm, poezija išgelbėti bandysiu.

 

4.         Už dalyvavimą bardams  -  Onutė Jackienė, Anykščių r. Svėdasai; Justui Vicbarui,  Kupiškio r. Adomynė; Vidmantui plėtai,  Anykščiai;           SMUIKAS                ,  Biržai

 

2012 m. konkursas vyko Ukmergėje.

 

Laureatas:

Vida Kaulakienė, Kupiškio r. Šimonys

 

*****

Paskirties paveikslą praradau,

Ir elegancija žvakidėj tirpsta...

Iš vaško ir atodūsių buvau,

Iš vasarų, kurios branda nusirpsta...

Iš pažinimo, iš atolų, ežerų,

Iš samanotųjų draustinių vėlų metą,-

Iš pažadėtų - nežadėtų vakarų,

Iš rytmečių, kurių tik nemato...

Iš žodžio juntamo, kuri pradžia

Perskrodžia tamsą, ilgesį ir gėlą...

Tylos šešėlyje - aš vis dar čia -

Kaip Vinco Svirskio sudūlėjus skulptūrėlė

Įkūnytojo amžiaus kančioje.

Jinai TOKIA, - o aš - lyg nekentėjau...

Tik saulės patekėjimų atsižadėjau,

Atpažinimo drobių - delčioje.

 

*****

Auksiniuos laiškuos nebetelpa rugsėjai

Nemeilės amžių priebėkšmoj slepiu

Tokie didingi tuštumos teisėjai -

Sekmadieniai su kasdienos kvapu.

Auksiniuos žodžiuos šitiek prarajos

Lyg vyžom, naginėm apautos kojos

Istorijos arimuose klampoja

Tik ne kuris šuo pėdas suuos.

Iš dulkės dulkėn... pelenai

Iš amžių prakuros ir amžinųjų

Didėja klausimuos nežinomųjų

Iš poteksčių, vardų... Taip amžinai.

 

Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį  -  Stasė Ladauskaitė, Ukmergė

 

Valtyje

Aš negaliu rašyt laiškų, eilių,

Dainuoti negaliu.

Klausaus širdies balsų.

Tik tyluma. Vien ji...

Vien laikrodžio švytuoklė

Skaičiuoja laiką, kuris

Sekundžių gijom apipynė

Mano dieną, vakarą ir rytą,

Jo aušros...

O kiek tai tęsis? Nežinau?

Kai monotoniškai nuskamba

Laiko dūžiai,

Vėl nueinu aš tėviškės taku.

Palieka gilios brydės

Atminimų jūroj.

Toli toli

Boluoja valtis

Kur tilpome visi.

Irklavom tada drąsiai,

Per audras. Jas nugalėdami...

Tačiau irkluotojų mažėjo gretos

Galiausiai, liko valtis

Vieniša. Ant amžinai

Putojančių bangų.

 

O melsvosios jūros bangos,

Plukdykit valtį krantan

Kuo greičiau,

Kad aš galėčiau jon įsėsti.

Irkluosiu vienas,

Lig paties saulėlydžio...

 

 

Mintys

Mintys žodžiams

Nubrėžė gaires,

Kad neklaidžiotų

Toliuos plačiuos,

Kad ramiai

Susibėgusios raidės

Šnekučiuotųsi

Lapuos baltuos.

Kantriai laukęs

Rašiklis pakilo.

Vinguriuoja

Jo plunksna švelni.

Žodžių dainos

Perskrodė tylą.

Lengva širdžiai.

Siela šviesi.

 

Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  -  Zuzana Stunžienė, Ukmergė

 

*****

Prie saulės medžio

Po lašą saulės nuskinu

Nuo nedidelio šakoto medžio

Ir dalinu visiems,

Kas ištiesia man tuščią savo delną...

Tegul ši mano dovana kukli

Sušildo jiems rankas ir širdis.

Tegul kiekvienas jų iš nuostabos sustingsta,

Pamatęs, kaip kasryt

Vaivorykštės spalvom

Dosnusis saulės medis žėri.

Tegul išgirsta,

Kaip šviesioj viršūnėj

Gegužio vėjai pažinimą groja,

Kaip pasakėlėse devynios volungėlės

Gimtiems arimams saulės lietų šaukia...

O kad prikristų saulėtų lašų

Į širdis atlapus visiems.

Į kelią žengtų atkakliai ir drąsiai

Maži ir dideli vaikai ir po jų kojom

Dosniai būt pribirę

Šiltų ir švytinčių ugnelių...

Žinojimu, Tiesa ir Darbu nušvistų

Kiekvienas apdulkėjęs langas...

 

Tėvynė ir aš

Iš ąžuolo gilės,

Iš ežero tankaus nendryno,

Iš Gedimino kalno požemių gelmės

Įaugai į mane, Tėvyne.

Ir susiliejo mano mintys

Su tavo girių ošimu žaliu –

Saulėtekio žarom sušvito viltys,

Suklupę pakelėj po smūtkeliu...

Žaizdas paliko žodžiai purvini,

Nušokę nuo išlepusių vaikų liežuvio,

Ir Judo pėdsakai prieš rytą kruvini,

Ir vyrai giriose už laisvę žuvę...

Nesu po margąjį pasaulį klajojęs piligrimas –

Širdis mana suklumpa, prašo atleidimo

Už juos visus ir už save...

Ar duosi mums, Tėvyne, išrišimą,

Kurį patvirtintų Aukščiausiasis dangaus skliaute?..

 

Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis

 

Jeigu lemta

 Prabėgo metai. Susitikom.

Čia, Ukmergėje, skamba žodžiai, liejas eilės.

Ir, regis, nieko nenutiko –

Eilėraštis kaip amžinas praeivis.

Viesulas minčių surinkęs užrakino

Širdies kertelėj kiekvienoj.

Ir kas bežino, kiek dar liko

Neišsakytų žodžių tylumoj.

Iš tų baltų langų aukštai

Taip sunkiai krenta praradimų gėlės.

Eilėrašti, praeivi, juk žinai,

Su kuo mes buvom, klupome ir kėlėmės.

Aukštuos kalneliuos, tarp pušų,

Naujai supilti smėlio kauburėliai.

Į kelią žvelgia laukdami draugų.

Jiems meldžiasi pušų viršūnėse paklydę vėjai.

Nors sumažėjo mūsų eilės,

Eilėraštis vis sėjo, rinko mintį.

Su Lietuva mes budome ir kėlėmės

Pažadindami  savyje mažytę viltį:

Širdies prakalbinti ir pasiguosti.

Paspausti draugui ranką, jeigu lemta.

Taip jau aštuntą, o ne pirmą,

Su Karoliu pabūti kartą.

 

              Baltasis balandis

Suskrido balandžiai,

Sustojo.

Šiandien Ukmergės

Rūbą matuojas.

Nerimas kausto

Mamos krūtinę.

Ilgesio godos

Sūnų atminus.

Regis pareina,

Taku sugrįžta.

Skambant varpeliams

Žvilgsnis sustingsta.

Sklando balandis,

Baltas ir tyras.

Snapely neša jis

Meilę ir lyrą.

Meilę į širdį –

Meile sušilsim.

Lyrą į lūpas –

Draugus atminsim.

 

Už tradicijų puoselėjimą poezijoje – Regina Baltrūnienė, Kupiškis

 

Monologas

Kol debesys nedrąsiai delčią supa,

Čia sunkios mintys klaidžioja ir trupa,

Surankiot jas bandau, bet lyg prieš vėją,

Jos šiaušiasi ir klumpa, trūkinėja...

Delčios skiltelę sutemoms pavogus,

Išsprūsta liūdnas sielos monologas:

Kas žemišką mums būtį skyrė trumpą,

Kodėl šį į dangišką išmaino?

Norėčiau, jog šalia savi sėdėtų,

Susėst visiems, manau, užtektų vietos.

Neturi mano mintys burtų galios –

Suolelį trumpina likimo stalius...

 

  Pavėluota

Skubėjo dienos, kaupės metai,

Vis reikalaudami minčių ir rankų...

Atidėliojau:  ,,Gal vėliau tai...‘‘

Dabar susivokiau – laiko užtenka,

Tik nebėra kam atsakyt, ką klausti –

Išėjo jie. Ar reikia save bausti?

Ties buvusių veidų paminklais

Jaučiuos kalta, lyg būčiau ką pavogus.

Širdies kalba – man likęs ginklas...

Bet pokalbis – tik liūdnas monologas.

 

2013 m.  -  Kupiškio r., Šimonyse:

            Laureatas:

Justas Jasėnas, Kupiškis

 

                        Mamai

Vienintelį kartą gyvenime

Išėjau pažiūrėt į Gyvenimą

Žmogiškumo kelyje sužydėjau

Šiandien būsiu savim

Sužeistos akys ir dienos

Užgautas likimas prabyla

Nusilenksiu dar sykį

Ribotam silpnumui ir grožiui

Motina klausia laukia ir tyli

Jautrus tas ilgesio virpėjimas

Mažas eilėraštis žiūri gyveniman

Skaudančios motinos įsčios dainuoja

 

       Prie Zaraso ežero

Tavo ežeruos

Dar gyvenu

Kūdikio verksmas

Ankstyvą rytmetį

Temstant

Dar pasisemiu vandens

Kai skauda

Sopa akys nuo ilgo žiūrėjimo

Kai klauso ir klausia

Nurimusios žuvys

Ar žinai kaip šaukdavo

Ežerą

Kai kalbėt nemokėjom

Neturėjom vardų

Buvom visai nuogi nebijojom

Jis prie mūsų pasilenkdavo

Nusimazgosiu kojas

Širdžiai šį vakarą bus geriau

Beliks apsikabinti

Prarastą vieškelį

Jau norėčiau grįžt Namo

 

            Padėkos:

Už nuoširdžiausią eilėraštį – Diana Šermukšnienė, Anykščiai

 

*****

 Ne vieną kart bandžiau

šaipytis iš likimo,

paerzint, pasijuokti,

O jis mielai priimdavo žaidimą,

atleisdavo už pokštus.

Ne vieną kart bandžiau

apgaut likimą,

net keista – vis sėkmingai.

Jis tarsi pro pirštus žiūrėjo,

kad mano mintys nuodėmingos,

Kad neklausau protingų patarimų,

nesilaikau gyvenimo taisyklių...

Aš kartais pagalvoju:

ar neatseikės vieną dieną

už visas kvailystes?

Tačiau dabar –

aš gyvenu kaip noriu,

kas bus – tebus.

Geriau ragauti šiandien,

Nei atidėt rytojui.

 

              *****

Aš  vakar numiriau.

Ir niekas to nepastebėjo.

Turbūt, kad ir rytoj manęs nepasiges.

Gal nieks manęs ir nemylėjo,

O gal būt, nemylėjau aš.

Aš niekad nebuvau viena;

Būrys žmonių vis sukosi šalia,

Kažką kalbėjo, darė, gyrė,

Juokavo, šaipės, pylė vyną...

Kažin, ar jie tai darė nuoširdžiai,

Atrodo, kad nebuvo tai tikri draugai,

Jeigu šiandien, kada manęs jau nebėra

Niekas neprisimena...

Beje,

Aš irgi niekam nebuvau drauge gera...

 

Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį  - Lolita Čeponienė, Biržai

 

*****

 Kokie švelnūs lašai

 Ant stiklo – lyg tavo ašaros

Paskutinį sykį –

Didelės, nuoširdžios,

Skaudžiai beviltiškos.

Ne riedančios –

Upėmis tekančios.

Tavo noras irgi

Beviltiškas – miško medžiams

Išrėkti skausmą...

Juk ir jiems Atsiverti gėda –

Dar nubus iš miego pelėda –

Nesupras neatjaus,

Nes paukščiai gal

Verkti nemoka?

...Vietoj medžių

Mane apkabinęs,

Savo raudą išverkęs

Ant mano peties

Ir toliau ne sau gyveni.

Tik eini per dienų laiką,

O naktį iškenti tyliai.

Ir vėlei eini...

 

Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Milda Narmontienė, Kupiškis
Už dalyvavimą bardams – Algimantas Baronas, Anykščių r. Svėdasai; Vidmantas Plėta, Anykščiai

 

 2014 m.  -  NUMATOMAS Kupišio r.

 

 


2013 m. LITERATŲ KONKURSO
NUOSTATAI

 

BENDROJI NUOSTATA

Karolio Širvinsko vardo literatų konkursas organizuojamas 9 kartą. Premiją įsteigė LPD tradicinio respublikinio renginio ,,Vaižganto skaitymai‘‘ organizacinio komiteto narė Aldona Širvinskienė – fondo ,,Baltasis balandis‘‘ įkūrėja ir pirmininkė – žuvusio sūnaus literato, tautodailininko, klieriko KAROLIO ŠIRVINSKO atminimui. Kiekvienais metais pasirenkama vis kita konkurso vieta (miestas), siekiant suaktyvinti literatų (poetų) veiklą viešame visuomeniniame gyvenime (tarp miestų ir rajonų) jų pastangas leisti, bei prisidėti fondui leidžiant knygas, bendradarbiauti su vietos bei šalies žiniasklaida, artimiau susipažinti su naujausia literatų kūryba, pasitikrinti savo sugebėjimus, būti pastebėtiems, įvertintiems ir paskatintiems.

 

DALYVIAI

Konkurse kviečiami dalyvauti literatai (poetai) nuo 18 metų nepriklausomai nuo profesijos ar tautybės.

 

VYKDYMO TVARKA

Konkursas skelbiamas kiekvieną pavasarį. Konkurso nariai raštu pateikia 5 (spausdintus) eilėraščius komisijai, nurodydami vardą, pavardę, parašymo datą, telefoną. Konkurso metu perskaito 3 eilėraščius iš 5. Sudaryta vertinimo komisija iš profesionalų, lituanistų, bibliotekos atstovų vertina literatų (poetų) kūrybą. Pageidautina, kad būtų teikiami nauji, pastarųjų metų kūriniai. Rekomenduojama tema; gyvenimo prasmės, meilės, grožio. Fondas ,,Baltasis balandis‘‘ pasilieka rankraščius ir teisę kūrinius garsinti savo renginiuose ir leidiniuose (nepritariančius šiai nuostatai prašome rašyti fondui).

 

VERTINIMAS

Pagrindiniai vertinimo kriterijai – kūrinio meniškumas, originalumas, temos ir idėjos naujumas, vertybių pajautimas.

 

APDOVANOJIMAI

Konkurso laureatas apjuosiamas garbės juosta, įteikiamas diplomas, gėlės.

Paskatinamieji padėkos raštai:

- Už nuoširdžiausią eilėraštį;

- Geriausiai paskaitytą eilėraštį;

- Eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui.

 

Literatų kūryba skelbiama fondo internetinėje svetainėje www.svedasai.info.

Išleidžiamas dalyvių kūrybos almanachas.

Kviečiami dalyvauti fondo renginiuose.

 

Kontaktinis telefonas - 868207772,

fondo būstinė – K. Širvinsko namas – muziejus, Anykščių r.

www.//skambmedis@gmail.com

www.svedasai.info