 |
|
|
Anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo
LITERATŪRINIS KONKURSAS vyko:
2005 m. - Anykščiuose,
I vieta - Rita Skorochodovaitė, Anykščiai,
II vieta - Laima Butkutė, Anykščiai,
III vieta - Zita Bataitienė, Ukmergė
2006 m. - Šalčininkų r., Dieveniškėse::
I vieta - Jonas Staliulionis, Varėna
II vieta - Zita Butkutė, Anykščiai
III vieta - Leopoldas Stanevičius, Vilnius
2007 m. - Šalčininkų r., Turgeliuose:
I vieta - Romas Vorevičius, Šalčininkai
II vieta - Algirdas Gogelis, Anykščiai
III vieta - Irena Petrauskaitė, Vilnius
2008 m. - Jonavoje:
I vieta - Albinas Kuliešis, Ukmergė
II vieta - Neringa Rasikaitė – Bratiškienė, Nemenčinė
III vieta - Irena Malmygienė, Varėna
2009 m. - Vilniuje:
I vieta - prizinė vieta neskirta ( yra atskiras protokolas)
II vieta - Leonora Jankeliūnienė, Ukmergė
III vieta - Fikrat Salimov, Šalčininkai
2010 m. - Anykščių r., Svėdasuose:
Laureatė:
Audronė Palionienė, Panevėžys
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį - Violeta Gliaudelienė, Svėdasai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Algirdas Ražinskas, Anykščiai
Už eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui - Vida Papaurelienė, Rokiškis
Už klausytojų išrinktą eilėraštį - Danutė Mažeikienė, Rokiškis
2011 m. - Kupiškio r., Palėvenėje:
Laureatas:
Dalius Baltranas, Anykščiai
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį - Danutė Mažeikienė, Rokiškis ir Egidijus Saldys, Biržai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Alma Švelnienė, Anykščių r. Svėdasai
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui - Dalia Jarmalavičienė (Kupiškis) ir Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis
Už dalyvavimą bardams - Onutė Jackienė, Anykščių r. Svėdasai; Justas Vicbaras, Kupiškio r. Adomynė; Vidmantas Plėtas, Anykščiai; SMUIKAS , Biržai
2012 m. - Ukmergėje:
Laureatas:
Vida Kaulakienė, Kupiškio r. Šimonys
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį - Stasė Ladauskaitė, Ukmergė
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Zuzana Stunžienė, Ukmergė
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis
Už tradicijų puoselėjimą poezijoje – Regina Baltrūnienė, Kupiškis
2013 m. - Kupiškio r., Šimonyse:
Laureatas:
Justas Jasėnas, Kupiškis
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį – Diana Šermukšnienė, Anykščiai
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Lolita Čeponienė, Biržai
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Milda Narmontienė, Kupiškis
Už dalyvavimą bardams – Algimantas Baronas, Anykščių r. Svėdasai; Vidmantas Plėta, Anykščiai
2014 m. - NUMATOMAS Kupišio r.
KONKURSO LAUREATŲ KŪRYBA
2005 metais įvyko pirmasis anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo literatūrinis konkursas Anykščiuose.
Laureatai:
I vieta - Rita Skorochodovaitė, Anykščiai
*****
Niekas nežino, ką jaučiu,
Ką jaučia lietūs, kai griaustinis,
Kai jausmo lašas paskutinis
Nurieda ašaros lašu.
Ką jaučia pjaunama žolė,
Kai dalgio ašmenys per širdį,
Ar jaučia nors mažiausią viltį
Šienu bevirstanti žolė?
Ką jaučia lapai krisdami
Ir obelys, kai pūgos siaučia?
Nežino niekas ir atrodo,
Jeigu nežino – tai nejaučia.
*****
Vėl pilnatis ir nė vienos žvaigždės.
Sapnai nuklysta rytdienos ieškoti,
Kur pievos pienėm geltonai žydės
Ir nereiks jų dalgiui paaukoti.
Kur nieks niekam nieko neskolingas
Ir dera žodis ten kur jis įdėtas.
Lakštingala pauzėje čiulbės
Visas giesmes gegužei pažadės.
Vėl pilnatis ir nė vienos žvaigždės.
Joje sutilpo viskas ko reikėjo,
Ko galima prašyti iš dangaus
Ir jis man viską pažadėjo.
II vieta - Laima Butkutė, Anykščiai
Siela
Kūną pamaitinęs sielą maitini?
Rytmety ankstyvą ar save randi?
Veidrodžiai melagiai nieko neįžvelgs,
Jei akių bedugnėj atspindys akmens.
Siela - begalybė skirtingų jausmų,
Nepažintų siekių, ateičiai laiškų...
Bandom ją pažinti, taikoje gyvent,
Tikrąją priimti ir darbais paremt.
Ir kiekviena siela ilgisi kažko,
Jai vienai tik mielo ir suprantamo.
Nežabotos erdvės sielos gelmėse
Verčiu kūno masę klaidžioti Žeme.
Kūnui reikia maisto ir švaraus vandens,
Dar trupučio miego - ir jis išgyvens.
Sielai reikia laisvės - rinktis ir ieškot, -
Kad ir kiek berastų neis jinai miegot.
Atleisk
Man už ilgesį atleisk, -
Kad vejuos kiekvieną paukštį...
Nelaikyk, atrišk, paleisk
Skristi tą, kurs trokšta aukščių.
Už tikėjimą žodžiu,
Audroje surastą prasmę,
Man atleisk, prašau, meldžiu, -
Sausumoj laivai užgęsta.
It už meilę, man atleisk,
Kad ne tau skirta ji buvo,
Į širdies vartus nebelsk, -
Kas netikra greitai žūna.
Tik kas tikra: buvo, bus –
Amžino nesunaikinsi!
Man šis ilgesys brangus –
Nebandyk su juo išskirti!
Už dainą, skirtą nakčiai,
Už pokalbius su lietumi,
Už bučkį, siųstą vėjams,
Už norą būti savimi...
Žmogau, prašau atleisti,
Suprasti ir paleisti.
III vieta - Zita Bataitienė, Ukmergė
Benamė laimė
Beprasmį laiką ar sumuoja
Besparnis laikrodis su gegute,
Mus jungia – išskiria likimas,
Į vieną pusę ėjusius drauge...
Ir vėl prigluski man prie skruosto,
Bespalvė ašara – viena tėkme,
Dažnai šioj žemėj apgaulingoj
Bejausmis laikas bėga raukšlele...
Ir kai vienatvė atkartoja,
Lyg aidą mudviejų vardus,
Bežodei muzikai suskambus
Benamė laimė atveria vartus...
Žydėjimo mirksnis
Pilkas kalnas laukia pavasario,
Žemės virsmo į žydintį dangų,
Kai Vilkmergėlėj, tarsi įkalinta,
Siaura gatvele medin susirango...
Žydėjimas - mirksnis tik mūsų vienų,
Kaskart nustebina žiedo harmonija,
Pragysta kaktusas virš savo randų,
Ir negandos dalgis kažkur atsitolina...
Molio grumstas tarp pirštų, lyg vyturys –
Į tylią vienatvę skardžiabalsės tėkmės,
Mielą atvaizdą kas išblukint išdrįs,
Kai pienės ugnis į pūką pavirtus liūdės...
Į antrąjį Karolio Širvinsko vardo literatūrinį konkursą 2006 metais fondas pakvietė literatus į Šalčininkus, Dieveniškes.
Laureatai:
I vieta - Jonas Staliulionis, Varėna
Mamai
Numes ruduo lapus geltonus,
Lietaus lašai mazgos langų stiklus,
O vėjas stūgaudamas sups senus kaštonus,
Skaičiuodamas prabėgusius metus.
Pareisiu aš pro kreivą mūsų gluosnį,
Pro liepas, mojančias šakom, -
Pareisiu aš ir širdį tau paglostys,
O tu mane paguosi vėl dainom.
Žinau, išeisi mama pasitikti,
Su ta gražia gėlėta skarele
Ir vis šnekėsi, kad vos spėjusi užmigti,
Mane sapnuoji žaidžiantį kieme.
Žinau, kad už mane meldiesi,
Kad vis pro langą žiūri ir verki –
Ašarą nubrauk ir pasėdėkim dviese –
Tegul šlama medžiai dideli.
Ir vėl gyvensiu pasakoj vaikystės,
Ratelis suksis, verpdamas linus, -
Žiūrės į žemę žvaigždės ryškios
Pro namą gaubiančius klevus.
Nemaitonys
O štai ir vėl – kalnelis, klonis
Ir šaltinėlis po medžiu...
Tai mano kaimas - Nemaitonys,
Tai mūsų ežeras – Švenčius.
Ir mes visi čionai užaugę
Ant gimto ežero krantų.
Tik čia jaunystę mūsų saugo
Laukai užkimę nuo dainų.
Tai čia ant kalno gegužinėj
Aš tave ant kalno šokdinau,
Tai iškukavo mums beržyne
Gegutė šimtą ir daugiau.
II vieta - Zita Butkutė, Anykščiai
Išgirsti tylą
Vakaras iš lėto, pamiške ateina,
Glosto žemę, migdo, jo švelni ranka.
Aš klausaus, kaip gieda paukštė, nakties dainą,
Kol užmiega žemė, sapno glėbyje.
Ar girdėjot tylą, žvaigždės kai užmiega?
Ar pamatėt grožį, pirmų spindulių?
Kam gi jūs man siūlot saldų gilų miegą,
Galbūt aš bijausi patirtų sapnų.
Rytas jau nubudo, tylą sudaužysiu.
Krinta žemėn lašas, verkia vėl dangus.
Nusiminus eisiu, nieko nesakysiu,
Nariu paklausyti ką kalbės lietus.
Ar jūs glostėt lietų, gatvėm kai praėjo?
Ar suradot džiaugsmą rytmečio lašuos/
Niekas nežinojot, kaip tada kentėjau,
Kaip gi jums suprasti, kaip dabar džiaugiuos.
Aš angelu budėsiu
Kai vieną rytą saulė patekės
Ir tu nubudęs vėl atversi langą,
Norėsiu pasakyti tau – sudie,
Bet tik dvelksmu paliesiu veidą brangų.
Visi šios žemės klystkeliai, keliai,
Keistai beeinant pynėsi ir skyrės.
Tu dar prisimeni? Ar pamiršai,
Tuos vakarus ir jaukią žvilgsnių tylą?
Ten liko neįvardinta tiesa.
Mes meilės žodžių tą kart neištarę,
Išėjom, pasilikę širdyse
Neatpažintą, virpančią dalelę.
Bus vakaras, ryškės danguj žvaigždė,
Su ilgesiu į ją tu pažiūrėsi.
Tegu neslėgs tavų pečių kaltė –
Aš angelu prie mylimo budėsiu.
III vieta - Leopoldas Stanevičius, Vilnius
Pusė dvylikos
Pusė dvylikos. Laikrodis tiksi.
Užsidega žvakės, pamirksi ir gęsta.
Eglės lyg žvakės. Upė čiurlena.
Loja už upės kaimyno šuva.
Kala, dar kala kalvėj savo kalvis,
Kažką – ak, liaukis tu, liaukis!
Bet senis Jokūbas nerimsta: užsakė
Jam kardą, noragą, o gal tiktai vinį,
Kurią jis įkals į likimo ratus...
Likimas – vaiduoklis: tai stena, tai šaipos,
Tai užsimerkęs gesina žvakes.
Mano ar tavo, ar tos gražuolės,
Kuri dar tik vakar man merkė akis...
Bet kvepia, dar kvepia žolė rudeninė,
Dar bumpsi į žemę rausvi obuoliai
Ir dar atviruoja langai, kambariai,
Kur šitiek atėjo, kur šitiek išėjo
Ne lyg kokioj daugybė svečių,
Kurių atpažinti jau ne, neįstengsiu:
Taip gera, taip liūdna –
Kaip žydų kapuos,
Kaip vien epitafijos linksmos ir liūdnos,
Brolio, kaimyno ir va mylimos,
Akis kurių glosto mūs atminimai
Ir guodžia mintis: ak, dar tai ne aš...
Dvyliktos pusė. Laikrodis tiksi.
Užsidega žvakės, pamirksi ir gęsta...
*****
Dar bus lietaus ir saulės bus glamonių,
Ir bus žiemos kankinančių speigų,
Ir prieky lauks ne vien gėlytės klonių –
Išdygs ne meilės smingančių daigų.
Nes ten, už tėviškės, už ryškaus horizonto
Nežinomybės batai girgžda vis kiauri,
Kuriuos taisyti tu veršies ir ryšies,
O kol kas vien ateitį buri.
Kuri be lietsargio ir be šiltos kepurės,
Kuri ir apsnigta, ir amžinai šlapia –
Tik debesys viršum galvos praskrieja niūrūs,
Tiktai juoda katė susirangiusi kampe.
Bet gal žaizdas, bėdas Lietuvos užgydys
Lietus ir laikas, meilė kaip medus,
Kurio prinešim į namus aplytus,
Ir nieks ramybės jų daugiau nedrums.
Tada žolė pakils ne lyg oazėj,
Tarsi smaragdai molžemių karštų
Ir daug kitų brangakmenių gal rasim
Tarp pasmerktųjų nekaltų...
,,Kiekvienais metais pasirenkama vis kita konkurso vieta, siekiant kad apie K. Širvinską sužinotų kuo daugiau skaitytojų. Taip tikimasi suaktyvinti literatų veiklą viešame visuomeniniame gyvenime, jų pastangas leisti savo kūrybos knygas, bendradarbiauti su vietos bei šalies žiniasklaida, artimiau susipažinti su naujausiais kolegų kūrybos pavydžiais, pasitikrinti savo sugebėjimus, būti pastebėtiems, įvertintiems ir paskatintiems. Konkursas skelbiamas kiekvieną pavasarį, literatų susitikimo metu. Pageidautina, kad būtų teikiami nauji, pastarųjų metų kūriniai.‘‘ – taip rašė Vytautas Žeimantas ,,Lietuvos aido‘‘ 2006 05 04 Nr. 100 numeryje.
Trečią kartą 2007 metais konkurse literatai susitiko Šalčininkų r. Turgeliuose.
Laureatai:
I vieta - Romas Vorevičius, Šalčininkai
Nepalikime rudumo
Sunėrė žemėn obelys žalsvus kryžius
Ir jau niekad nupjautiems dobilams jos nemos.
Ir žemėto obuolio neleis parnešti dovanų.
Vieninteliam vaikui neramios mamos...
Dar tik keliamečiui ne kaimyno sode,
Net patiltėj nuosavo kampo neradusiam.
Laukimu užsižaidusiam balta skepeta,
Šakos nulaužtos nepametusiam...
Suaugusiųjų vėlės privalėjo vogčia
Vis dar septynmetį, vis dar septynmetį
Švariame rudeniniame akių rudume
Išmokyti sieksnių gudrybės per naktį...
Tikėjo, lyg būdamas mažas,
Obuolio šakų išgalvota nedalomybe.
Ir nelaistė gimtojo grumsto briaunų,
Ir jam pirmajam kojas raudonis pritrynė...
Vis kitų ir ne savo žiedus iš anksto subraižė.
Virš nesimeldžiančių miestų...
Ir vaiko vakar praaugusio dobilus,
Ant žemės rankom į tylą nusviesto...
Tikiu
Atsivers varveklių girdytuvės
Kvapniame mano pavasario purvyne.
Baltame lange išnyksta dūmai –
Tu ragauji ledo debesies mėlynę.
Ją priglaust.Ir vėl norėsi. Nepasieksi.
Pasidėjus kopėčias ant stogo.
Klyksi, rėksi, nieko neišmelsi.
Lis lietus... ne ašarom ant molo...
Perskrisiu visas tavas šalis. Per naktį.
Ties atverta sutema parpulsiu,
Pienių pievoj nebijosiu šalčio,
Nebijosiu vasaros išburti.
II vieta - Algirdas Gogelis, Anykščiai
Kaip medis aš
Kai laikrodis išmuš vidurnaktį,
Tave aš širdimi paliesiu,
Nustumsiu dar vienus metus į nebūtį –
Tarp tūkstančių žvaigždžių tu man viena spindėsi.
Tų valandų, kurios prabėgo laukiant,
Mes nevadinkim vien tik viltimi,
Nes jos byloja apie daug ką –
Kaip kūdikis jos man po širdimi.
Nebesakysiu tau daugiau, kad lauksiu.
Tiesiog alsuosiu ir gyvensiu tavimi:
Per begalinį mūsų meilės lauką
Pulsuos srovė gyvybės ugnimi.
Kiekvieną kart, kai jos tu prisiliesi,
Tave pervers skaudi, saldi srovė:
Kentėsi, klupsi, kelsies, bet mylėsi,
Nes ši rykštė - gyvenimo esmė.
Kaip medis aš, kasmet į melsvą dangų
Šakas iškėlęs saulėn, vėl sulaposiu tavimi.
Žinau, per grubios tokiai meilei rankos –
Tave aš glamonėsiu širdimi...
Malda
O mano motinų motina,
O mano stebuklų fėja,
O mano moterų moterie,
Atėjusi iš amžių glūdumos,
Atradusi mane, pažadinusi mane,
Įžiebusi mane
Kitų ir savo džiaugsmui.
Kas būčiau aš,
Jeigu ne tavo virpančios
Neramios lūpos,
Atvėrusios palaimos šios šaltinį?
Kas būčiau aš,
Jei ne tavo didelė, gera širdis
Nebūtų man padovanojusi meilės,
Kaip dovanoja sirpų obuolį,
Ar vynuogių saldžiąją kekę,
Ar pražydusią šakelę vyšnios?
Mane tu įvedei į jį –
Didžiulį savo sodą,
Paskendusį žieduos.
Ir vaisių tų, matyt,
Lyg savo pabaigos
Aš neišskinsiu...
...O ar iš viso bus ta pabaiga,
Kai tu pati man amžinybę dovanoji,
Kai tu kas metai žydi ir lapoji,
Palikdama kaip jūra nemari –
Ir paslaptinga, audringa ir nerami.
III vieta - Irena Petrauskaitė, Vilnius
*****
Prakeikti bijau
Vėją, akmenis,
Surūdijusį vandentiekio čiaupą –
Išrišimo netekti bijau.
Bijau užsimerkti –
Žuvies akimis norėčiau nejausti
Žiemos balto melo,
Salduturgių lėkštos šventumos.
Dovanos netekti bijau –
Gėlos už tave ir tavo pėdą per pasaulį
Po saule,
Kai sukumpęs brendi apkabinti dangaus.
*****
Moterystę skabau –
Birų kraujažolės žiedą.
Pernokusį sijoju,
Pajuodusią sėklą – žaibams,
Neprinokusią – kurmiui į žemę.
Tu – lakiąją su sparneliais.
2008 m. ketvirto konkurso vietą ,,Baltasis balandis‘‘ pasirinko vidurio Lietuvą – Jonavą.
Laureatai:
I vieta - Albinas Kuliešis, Ukmergė
Basas Angelas
Per sniegą basas Angelas ateina –
Šaltam žvaigždėtam danguje
Aš jo sparnų šnarėjimą girdžiu.
Jis neša meilės ugnį,
Jam nešalta,
Prie jo ateina pasišildyt
Tūkstančiai širdžių.
O, baltasparni Angele,
Pažvelk šiąnakt pro mylimosios langą
Ir mano šilumą jai atiduok,
Pabūk sparnais apgaubęs jos
Sapnus ir jei gali, mane
Nuo ilgesio tu išvaduok.
Šią naktį basas Angelas per sniegą ėjo
Ir nešė mano širdį savo delnuose.
Nebuvo vėjo.
Ir mano siela tyliai skendo
Mylimosios plaukuose...
Mamai
Iškepk man mama blynų – atvažiuosiu,
Velykom kvepia laukai,
Po obelim susėdę padainuosim,
Sode žydės tavo balti plaukai.
Buvau aš mažas –
Dideliu norėjau būti.
Dabar gi viskas atvirkščiai,
Norėčiau vėl sugrįžti į rugpjūtį,
Kai gale kaimo rinkosi gandrai,
Ant šieno gulint vėl norėčiau
Klaidžiot po žvaigždynus,
Klausytis viršum ežero pakibusios dainos.
Mieloji mama, tu iškepk bulvinius blynus,
Aš pas tave sugrįšiu visados.
Matau kaip laukti tu ant kelio atsistojus,
Lyg beržas tas galulaukės tiesus –
Užauginai, palaiminai ir išlydėjai,
O laukimu šauki tu mus visus.
Aš atvažiuosiu mama, atvažiuosiu,
Kol dar namai pilni tavos šviesos.
Sodelyje abu mes padainuosim,
Kai saulė ges namų languos...
II vieta - Neringa Rasikaitė – Bratiškienė, Nemenčinė
Tarp spalvų ir šešėlių
Kiek jausmų – tiek spalvų,
Yra tavyje
Ir šešėlių tiek,
Kiek kelių atrandi...
Pabudę išsirenkam
Savąją lemtį
Ir lydi spalvoti
Sapnai ir šešėliai
Pilkąjį dangų
Ir būtį bespalvę...
Ant mūsų veidų
Ir sugrubusių rankų.
Išeini ir eini netgi tada,
Kai akmuo užanty, krūtinėj
Ar pakelėj ties kojomis dulka.
Bunda mūsų jausmai,
Slysta spalvoti šešėliai,
O juose atspindžiai
Žvilgsnio sunkaus,
Jei nebuvo žydro dangaus,
Nei lietaus, nei kvapo svaigaus
Pavasario upių ir pievų,
Žvilgsnio baigštaus, jei
Taip ir nespėjai
Pasakyti kažko brangaus
Ir vestis į kelią,
Kur siela žaidžia –
Šešėlių spalvom.
Piligrimui
Suvargęs piligrime, prisėsk
Ant pilko akmens.
Pažiūrėk – katedra stovi šalia.
Nustebęs vaiko akim nekaltom
Pamatysi savo gyvenimą,
Vienišą, liūdną ir pilką,
Kaip akmuo pakelės.
O gal? Kaip – katedra?
Nebijok į ją užeiti
Ir atsisėsti kampe.
Išgirsi angelo giesmę – ji – čia.
III vieta - Irena Malmygienė, Varėna
Skrydis
Tą naktį sapną sapnavau.
Iš rūko, iš tamsos, iš nevilties
Į šviesą skrido baltas paukštis...
Pamiršus baimę, nerimą nakties
Drauge su juo kilau į aukštį
Ir džiaugsmo dainą dainavau.
Mes skridome aukštai virš debesų,
Užmiršę žemės rūpesčius, klastas, apgaulę...
Palikę tai, kas ten vadinasi ,,tamsu‘‘...
Mes kilome aukštyn paliesti saulę.
Jau, rodos, buvome visai arti,
Reikėjo ranką tik ištiesti...
Bet paukštis suklykė šaižiu balsu:
-Tu negali, tu negali taip saulės liesti!
Akis atmerkiau. Baigėsi naktis.
Ir mano sapnas užmaršty paliko...
Bet iki šiol jaučiu lengvumą skrydžio...
Siekimas saulės manyje išliko...
2009 m. penktasis konkursas vyko Vilniuje.
Laureatai:
I vieta - prizinė vieta neskirta ( yra atskiras protokolas)
II vieta - Leonora Jankeliūnienė, Ukmergė
Karūnuotoji
O baltų Tėvyne, žvaigždėm karūnuota,
Šaltiniais ir upėm nupludžius metus,
Mūs protėvių žeme, mylėta, išduota,
Vienodai priglobus kaltus – nekaltus.
Karališkos pilys ir Baltosios kopos,
Nafta, gintarai mūsų jūros dugne,
Bažnyčių vitražai, kalėjimų grotos,
Lieki ir skausmu, ir šviesia svajone.
O Lietuva, krašte, grumsteli po kojom,
Stiprybe alsuoją senolių takai,
Gimtine Čiurlionio, Atlanto herojų,
Svetur ieško laimės tavieji vaikai.
Brangioji Tėvyne! Esi karūnuota!
Tu vėlei laisva, tiktai ar mylima?
Juk baigės gūdžiausios nelaisvė Golgota –
Nušviskim langais, kad sugrįžtų šeima...
Poezijai
Ką man teigi ir ką vis iš manęs imi –
Užlūžusią melodiją, kaip spyglio dūrį?
O laikas laša. Tiksi keistas do re mi
Jo matmenys – ne pagal svorį. Ir ne tūrį.
Bet vis dar narpliojuos tarp knygų iškilnių
Ir jau vidunaktis seniai diena patapo.
Kiek danguje žvaigždžių, tiek galvoje vinių,
Nes vis dažniau dedu gėles ant šviežio kapo.
O kasdienybėje – supurvinta širdis
Ir vis sunkiau jos apnašas mazgoti.
Valdovė apsukri: ji skaldys ir valdys,
Kas ta poezija, jei hobi – anekdotai.
III vieta - Fikrat Salimov, Šalčininkai
2010 m. anykštėno literato, tautodailininko, klieriko Karolio Širvinsko vardo literatūrinis konkursas vyko Anykščių r. Svėdasuose.
Laureatė:
Audronė Palionienė, Panevėžys
Kad spėčiau
Ilgesio riekutėse ašara sunoko
Sunkūs vokai užklojo šviesą
Užduodu klausimą sunkoką:
Kurioj kišenėj rasti tikrą tiesą?
Jausmų bangos neša iš lėto
Tai į bedugnę gilią,
Tai į seklumą nebylią.
Į minčių kopom nusėtą
Gyvenimo krantą trapų, smėlėtą
Kur pilys svajonių į mušą subyra,
Kur akys išplaukia į vandenį tyrą,
Kur kojos brenda saulės atspindžio taku,
Kad į šviesų saulėlydį spėčiau laiku.
Sapnas
Besparnį paukštį sučiupau
Ir į padangę nukritusią pakilau.
Vietoj stovėjau,
Bet mylių šimtą su vėju nuskriejau.
Godžiai gėriau iš saujos tuščios,
Taškiaus prie išdžiuvusios upės vagos,
Lietaus sidabrines kasas nukirpau...
O, sapno saldybe! Deja pabudau...
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį - Violeta Gliaudelienė, Svėdasai
*****
Bemiegę naktį klausausi ąžuolo.
Vos vos paliečia langą žalia šaka.
Kviečia eiti. Rasoti kiemo akmenėliai veda.
Priglunda prie medžio.
Ąžuolas ramina ir šnabžda mėnesieną.
Gyvenimas
Žiūrime ežerų akimis –
Dangaus švytėjimas palydi dienas.
Kalbame medžių kalba –
Apaugam paukščio sparnais.
Klausomės nakties tyla –
Taip tyliai vaikšto paslaptis.
Šildomės prie žemės žiburio –
Saulės spindulys apkabina.
Ir taip keliaujam per pasaulį
Stebuklu nešini...
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Algirdas Ražinskas, Anykščiai
*****
Ir didmiesčiuos yra sava maža gatvelė
Ir sava kertė, savas kiemas, savas langas.
Manoji glaudžiasi prie juostos Vilkmergėlės
Iš praeities į praeitį begrimztąs krantas.
Toks tikras ir tvarus žaismėj dienų aikštingoj,
Kurių slinktis tarytumei aplenkus būtų.
Apsižvalgau prarastis be gailesčio skausmingai
Iškirto liepas ir rankas dosnias lyg kliūtų.
Viena palikus sužeista randuos palinkus.
Jas kaip ir širdis žmonės ir laikas genėjo,
Tad kur tos liepos mano ir tavo sodintos.
Žinau tėvas į šilą dūlėti išėjęs
Žydelka virta višta ir duona vaišino.
Už brolių nuodėmes skaudžiai išbarus
Nesuvokiau kas ta kaltė ir atleidimas.
Naiviai galvojau viskuo buvo kaltas karas,
Žiūrėk man į akis ir pajusti kaip skauda.
Kiek sielvarto mums lemtis į sielas pripylė.
Pivonijos žemė nurimo dangus jūsų nebaudžia
Vien tik sekundė skandina viską į tylą.
Ne prospektas ar stritas aveniu ar Brodvėjus
Siauras akmeniu grįstas į niekur takelis
Vaikystėj laumės upely žlugtą velėjo,
O velnias su paišinu kalviu jėga galynėjos.
Jau ne tavo ši kertė šis kiemas ar kampas,
Net akmenis gatvės juodas asfaltas apvilko.
Stypsok sau svetimas nepravers nieks lango
Gėla sužeistą širdį lyg žaibas nutvilko.
Ne prospektas ar stritas aveniu ar Brodvėjus
Už vargus mažytė gatvelė prie kalno,
Jei nieko nebūtų ar būtų širdį skaudėję lyg sužeista
Prie liepos priglaudžiu virpantį delną.
*****
Pamėginki kartais taip pasimelsti,
Kad jaustumei prakaitą sūrų ir kruviną,
Kaip auką save į maldą pamerki
Už nuodėmę juodą ne tavo buvusią.
Taip ne už savo klystkelių saldį,
Taip ne už savo tamsiąją gelmę
Nuo kančių svetimų kartais širdys suskeldi,
Kaip skeldi sausroj ištroškusi žemė.
Tik meilė pridegina tas skaudančias įplyšas,
O kas gi žaizdas tas liesti išdrįso.
Maldoje kaip ir meilėje kas myli tas ryžtasi
Save atiduot be išlygų visą.
Už eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui - Vida Papaurelienė, Rokiškis
*****
Bridau į Nebūtį, Ramybę,
Regėjau Mirtį net sapne,
Ant tako miegančio pražydo
Vilties baltoji lelija.
Jei jų pražys daugiau – neskinsiu...
Gėrėsiuos tik baltais plaukais,
Į taką, pūgą nusagstytą,
Atskris jos angelų sparnais.
Ir kai pareisiu vėlią naktį,
Baltajam angelų delne
Žydės, žvilgės, virpės iš laimės
Tyra baltaveide lelija.
Paklydai gyvenimo girioj
Paklydau gyvenimo girioj,
Skaičiuoju jau metų rieves.
Skubėjau, skubėjau, net bėgau,
Ir nieks nesulaikė manęs.
Į nežinią nuvedė takas
Naktinių drugių, kurtinių,
Balkšvam debesy įsisupus
Pabudusį džiaugsmą randu.
Jau medžiai užsimetė skarą –
Gyvenimo girioj baugu.
Žilvitis palinko prie kelio –
Jam liūdna, labai neramu...
Kad dega dangus, gęsta saulė,
Kad paukščiai jau plaka sparnais.
Už klausytojų išrinktą eilėraštį - Danutė Mažeikienė, Rokiškis
*****
Naktie naktie mieloji mano sese,
Kur tavo švelnūs migdantys delnai
Kurie laimingą pasaką pratęsia,
Kur mėnesienos rūko gulbinai.
Naktie naktie mėnulį suviliojus
Tu žvaigždeles skaičiuoji sau pernakt,
Kaip man sugrįžt kaip perbristi dunojus,
Kaip nuo dienos šviesos nebeapakt.
Naktie naktie mieloji mano sese
Ką tu žinai ko aš dar nežinau
Ugnelė dega nors laužai užgesę,
O aš skolas ne savo grąžinau.
*****
Tavęs aš niekada nesutikau,
Manosios sielos broli – dvyni
Ir ne nuo tavo grožio apakau,
Ne tu mano daržely rūtas skynei.
Verkiau prigludusi ne prie tavęs
Ne man tu savo lemtį dovanojai.
Joks kelias pas tave nebenuves,
Kad aš esu gal netgi nežinojai.
Aš irgi nežinojau tik jaučiau,
Kad tu esi. Ir man be galo gaila,
Kad laimės rūmą be Tavęs stačiau.
O, broli dvyni,
O manoji meile...
Septintasis 2011 metų literatūrinis konkursas vyko Kupiškio r. Palėvenėje.
Laureatas:
Dalius Baltranas, Anykščiai
Mieste
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs nemačiau,
Oi kaip ilgai -
Visas mėnuo praslinko lyg šimtmetis.
Kai išvydau tave,
Mano akys prasižiojo lyg ˛žvėrys
Ir savo bedugniais nasrais
Rijo tavo dulkes ir akmenis,
Tavo begalines sienas namų,
Tavo bokštų auksą ir geležį.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs negirdėjau,
Oi kaip ilgai -
Kai užgirdau tave,
Mano ausysna kaip plačiajuosmeniuos ąsočiuos
Tekėjo upeliais tavo žodžiai ir giesmės,
Tavo maldos ir keiksmai,
Tavo varpų dainos ir kačių žviegimas,
Tavo gatvių kriokimas ir tylėjimas kapinių.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavim nekvėpavau,
Oi kaip ilgai -
Kai užuodžiau tave,
Mano šnervės išpampo lyg katilai
Ir ilgasienėm plačiadugnėm žiaunom
Žiaumojo tavo gatvių tvaiką ir parkų gaivumą,
Siurbė tavo šiukšlynų smarvę ir bažnyčių smilkalus,
Laižė tavo namų dusulį ir vėjų nešamas dulkes,
Ragavo tavo gėlynų saldėsį ir krintančių lapų rūgštimą.
Mano mieste,
Kaip ilgai tavęs nelytėjau,
Oi kaip ilgai -
Kai paliečiau tave,
Mano kojos insispyrė akmenim tavo gatvių
Ir plačiapėdėm arklio kanopom
Šuoliavo, bildėdamos tavo takais, takeliais ir laiptais,
Tavo upės krantais ir kabančiais tiltais,
Tavo parkų keliais ir išniekintom dykvietėm,
Mano rankos ir pirštai,
Kaip uosio šakos , apžėlę amalo lapais,
Grabaliojo tavo dūlančių sienų atviržaizdes,
Rinko gatvių dulksna numestas plunksnas balandžių,
Tapšnojo tavo medžių drevėtuosius stuomenis.
Mano lūpos, pritvinkę raudono vynuogių vyno,
Čiulpė tavo soduos prinokusius vaisius,
Ir lyg jaunuolis, pasiilgęs seniai nematytos jaunosios,
Bučiavo dūlančius slenksčius bažnyčios.
Mano mieste,
Kaip ilgai galvojau apie tave,
Oi kaip ilgai -
Mano mintys, pavirtę juodvarnių ir balandžių pulkais,
Kasdien sklando virš tavo bokštų,
Virš suodinų stogų,
Slankioja virš slėnių šliaužiančios upės.
O pavargę sutūpia parkuos į subrendusias liepas,
Lenda i dulkėtas pastoges.
O išalkę išėdų ir trupinių
Purvinuos gatves pasieniuos ir akmeninėse aikštėse.
Mano mintys, pavirtę pilkais debesim,
Sklendžia viršum tavo susiraukšlėjusio veido,
Iš aukštybių žvelgia į tavo pavargusias senio akis,
Kurios naktį suliepsnoja tūkstančiais gatvių žibintų,
Žvelgia į tavo išsišovusius skruostus,
Kojom atsispiria nuo tavo kaulėtų kalvagūbrių
Ir apsunkę žemėn iškrinta lietum.
Mano mieste,
Tu man niekuomet nepriklausei,
Kaip žemvaldžiui dvaras.
Bet aš tau priklausau,
Kaip Patricijui jį mylintis vergas.
*****
Tik sapnuose
Taip lengvai atsispiriu,
Atšokstu nuo žemės,
Lyg būčiau vėjo kutenama
Kovarnio plunksna,
Sklendžiu į dangaus kosmine gelmę,
Giliai dūsauju,
Bekūnėmis rankomis
Glostau debesų kūnus
Ir nužvelgiu į po kojomis
Nusidriekusius ežerus, miestus, miškus...
Puikuojuosi savo lengvumu,
Didžiuojuosi skrydžio stebuklu
Prieš pastėrusius žmones,
Rėpliojančius ant akmens grindinių,
Ropojančius ant žemės molio,
Mojančius dulkinomis rankomis
Sugrįžti, atgal
Ant žemės molio, akmens, drožlių ir purvo...
Užklumpa rytas,
Drioksteli Saulė šviesa.
Išsigąstu, nenoromis krentu
Kniūpsčias ant patalo žemės,
Lyg būčiau dievų mėtomas
Žaidimų akmuo.
Padėkos:
1. Už nuoširdžiausią eilėraštį - Danutė Mažeikienė, Rokiškis ir ...
*****
Ilsiesi jau aukštų klevų pavėsy
Apšviestas amžinųjų spindulių,
Toks jaunas ir gražus ramiai ilsiesi
Palaimintam kalnelyje vėlių.
Ar džiugina švarus padangės mėlis?
Alyvų kvapas, žaluma žolės?
Ar mielas Tau takelio gelsvas smėlis
Ir žiedas pražydėjusios gėlės?
Gal nebeskaudina ištartas žodis,
Nejaudina nei melas, nei tiesa,
Gal už kalbas gražesnė pasirodys
Žvakelės spinduliuojanti šviesa...
Ilsiesi jau aukštų klevų pavėsy,
Ramybėje, kalnelyje vėlių.
Palikęs mus, tylus ramus ilsiesi
Užklotas savo nueitu keliu...
Tokiuo trumpu, tyru. šviesiu, žaliu...
*****
Ar rūpi tau, ką ošia jūra,
Ką slepia jos gelmė tamsi?
Kodėl svajonių palos spūra,
Kodėl kančia tokia skalsi?
Ar tau smalsu, ką žino laikas?
Kokia prasme jo likime?
Ar tau vis tiek ko verkia vaikas,
Kažkoks kažkuriame kieme?
Ar tau svarbu, kur eina žmonės?
Kas bus po metų dešimties?
Ar susitiksim po kelionės
Dar nepraradę atminties?
... Egidijus Saldys, Biržai
Audra
Šiandien taip lyja sielos lietumi,
Jausmų padangėje ir vėl perkūnai trankos.
Ir negalėčiau pasijausti žmogumi,
Jei nieks nelaimėj neištiestų rankos.
Audrų žaibai perskrodžia jaukią miego tylą.
Lyg šaltas ledas tirps tušti jausmai.
O tolumoj balta viltis nutyla,
Kai į dausas vėl išskrenda skausmai.
Tylią naktį
Naktis iš lėto apkabina tylą,
Dangus atmerkia spindinčias akis.
O mano siela nejučia prabyla
Ir verčia tyliai užrašyt mintis.
Kai virš namų spindės tik miesto žvakės,
Kurios užges su rytmečio aušra,
Išeisiu tyliai žodžių neišsakęs,
O su manim išeis ir tuštuma.
Pakilt iš naujo vėlei neįstengsiu
Ir nesvarbu kad obelys žydės.
Visiems skriaudas ir nuoskaudas atleisiu
Ir pamėginsiu neišjungt širdies.
Nieks nesupras to paslaptingo šauksmo
Ir nesustos prie rankos ištiestos.
Juk kiekvienam ištenka savo skausmo
Ir nevilties, likimo atneštos...
2. Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Alma Švelnienė, Anykščių r. Svėdasai
*****
Paukštį lange pamačiau
Kiek rudenėjančiu veidu.
Ištiesiau tyliai rankas -
Jis mane prisileido...
Laisvo paukščio širdis
Švelniai, galingai plaka,
O jo akių išmintis
Gali parodyt taką.
-Tik nerakink grandine, -
Paukštis paprašė tyliai,-
Laisvė stipriau už mane,
Skrydžio palaimą myliu...
Mostu galingų sparnų
Aukštas dangus praplyšo.
-Saugok mane širdy -
Aš pas tave sugrįšiu...
*****
Kai tylų vakarą
Klajūnas ilgesys
Pabeldžia į duris
Ir nieko nepasako,
Tik žvelgia
Didelėm giliom akim
Ir krinta ašaros
Ant pilko tako.
O vėjas groja
Stogo varpeliu
Melodiją, kurią tiek kartu grojo,-
Mėnulio pilnatis,
Tarsi kažkur matyta,
Žvaigždžių mirgėjimas
Ligi pat ryto,-
Tik lūpų jau nėra,
Kurios ką tik šypsojos...
Veduosi ilgesį vidun -
Tegu pabus -
Abiem kartu linksmiau.
Tegu žiūrės liūdnom
Giliom akim,
Nes žodžiais aš jau viską pasakiau.
3. Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui - Dalia Jarmalavičienė (Kupiškis) ...
*****
Siela žmogaus man panaši į dangų,
Kuriam nesuskaičiuojama galybė mirksinčių žvaigždžių
Marga, tarytum vaikiška mozaika
Sudėta iš sunkiai skaitomų raidžių.
Ji gali dvelkt paslaptingai lyg magas
Akimirkai ji atvira tarsi knyga
Ir tampa naktyje kaip baltas perlas
Kai turi kainą, už kurią ji neįperkama.
Į atokiausią kampą siela slepias
Žmogaus kūne jai darosi baugu
Tarytum medis po rudens lapus numetęs
Pakelt negali jausmo dvelkiančio šalčiu.
Kai saulė šildo, sniegas tirpsta
Nebesuvaldoma, nūn, siela veržias iš tamsos
Įkaista kūnas, degančiu žaizdru pavirsta
Kas sulaikys bėgimą iš pačios liepsnos?
Man siela panaši į viską ir į nieką
Kiekvienas laukiam pažadėtos valandos,
Ši laikina viešnia juk ima kūną ir palieka
Koks tolimesnis kelias sužinot mirtingiems nevalia...
*****
Šioj žemėj aš tik vienišas praeivis,
Dairaus aplink ieškodamas žmonių.
Aš lyg čigonas ar turgavietės prekeivis
Norėdamas kažką turėt - parduot galiu.
Ieškodamas žmogaus parduodu širdį,
Atrandant laimę aš prekiauju likimu
Kai man labiausiai reikia abejoju ar kas girdi
Turėdamas matyti gailestį tampu aklu.
Jaučiu kad kartais ir save parduodu,
Nupirkti kai kurių jausmų neįstengiu
Norėdamas nupirkti mirtį -
Aš gyvenimą parduodu,
Tiesiog dar neišmokau būti kitokiu.
... Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis
Balti langai
Nepažinau Tavęs
Brangusis mūsų drauge.
Nesusitiko sielos
Byrančiam Laike.
Bet aš tikiu,
Nes atminimą saugo
Mamos širdis ir Tavo
Žodžiai eilėse.
Balti balti dangaus langai.
Balti balti už jų keliai...
Kasdieną vis veriu
Tą langą skaudžiai.
Ir mintys
Tarsi bitės žieduose...
Baltai pražydo
Obelys pakriaušėj.‘
Gal skausmas pasiklys
Palėvenės vienuolyno celėse?
Balti balti dangaus langai.
Link jų jau tiesiasi balti keliai...
*****
Dažnai regiu sapnuos
Semiramidės sodus. Pievas prie Edeno.
Ir alkį reginiams tuo malšinu.
Jaučiu vėsa padvelkiantį vandens ąsotį.
Save lyg smėly užkastą jaučiu.
Tas sapnas niekšiška apgaulė.
Juk nenupiešiu žydinčios Van Gogo vyšnios,
Ir pragaro nenutapysiu.
Tiktai save iš to suspausto smėlio
Eilėm, poezija išgelbėti bandysiu.
4. Už dalyvavimą bardams - Onutė Jackienė, Anykščių r. Svėdasai; Justui Vicbarui, Kupiškio r. Adomynė; Vidmantui plėtai, Anykščiai; SMUIKAS , Biržai
2012 m. konkursas vyko Ukmergėje.
Laureatas:
Vida Kaulakienė, Kupiškio r. Šimonys
*****
Paskirties paveikslą praradau,
Ir elegancija žvakidėj tirpsta...
Iš vaško ir atodūsių buvau,
Iš vasarų, kurios branda nusirpsta...
Iš pažinimo, iš atolų, ežerų,
Iš samanotųjų draustinių vėlų metą,-
Iš pažadėtų - nežadėtų vakarų,
Iš rytmečių, kurių tik nemato...
Iš žodžio juntamo, kuri pradžia
Perskrodžia tamsą, ilgesį ir gėlą...
Tylos šešėlyje - aš vis dar čia -
Kaip Vinco Svirskio sudūlėjus skulptūrėlė
Įkūnytojo amžiaus kančioje.
Jinai TOKIA, - o aš - lyg nekentėjau...
Tik saulės patekėjimų atsižadėjau,
Atpažinimo drobių - delčioje.
*****
Auksiniuos laiškuos nebetelpa rugsėjai
Nemeilės amžių priebėkšmoj slepiu
Tokie didingi tuštumos teisėjai -
Sekmadieniai su kasdienos kvapu.
Auksiniuos žodžiuos šitiek prarajos
Lyg vyžom, naginėm apautos kojos
Istorijos arimuose klampoja
Tik ne kuris šuo pėdas suuos.
Iš dulkės dulkėn... pelenai
Iš amžių prakuros ir amžinųjų
Didėja klausimuos nežinomųjų
Iš poteksčių, vardų... Taip amžinai.
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį - Stasė Ladauskaitė, Ukmergė
Valtyje
Aš negaliu rašyt laiškų, eilių,
Dainuoti negaliu.
Klausaus širdies balsų.
Tik tyluma. Vien ji...
Vien laikrodžio švytuoklė
Skaičiuoja laiką, kuris
Sekundžių gijom apipynė
Mano dieną, vakarą ir rytą,
Jo aušros...
O kiek tai tęsis? Nežinau?
Kai monotoniškai nuskamba
Laiko dūžiai,
Vėl nueinu aš tėviškės taku.
Palieka gilios brydės
Atminimų jūroj.
Toli toli
Boluoja valtis
Kur tilpome visi.
Irklavom tada drąsiai,
Per audras. Jas nugalėdami...
Tačiau irkluotojų mažėjo gretos
Galiausiai, liko valtis
Vieniša. Ant amžinai
Putojančių bangų.
O melsvosios jūros bangos,
Plukdykit valtį krantan
Kuo greičiau,
Kad aš galėčiau jon įsėsti.
Irkluosiu vienas,
Lig paties saulėlydžio...
Mintys
Mintys žodžiams
Nubrėžė gaires,
Kad neklaidžiotų
Toliuos plačiuos,
Kad ramiai
Susibėgusios raidės
Šnekučiuotųsi
Lapuos baltuos.
Kantriai laukęs
Rašiklis pakilo.
Vinguriuoja
Jo plunksna švelni.
Žodžių dainos
Perskrodė tylą.
Lengva širdžiai.
Siela šviesi.
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Zuzana Stunžienė, Ukmergė
*****
Prie saulės medžio
Po lašą saulės nuskinu
Nuo nedidelio šakoto medžio
Ir dalinu visiems,
Kas ištiesia man tuščią savo delną...
Tegul ši mano dovana kukli
Sušildo jiems rankas ir širdis.
Tegul kiekvienas jų iš nuostabos sustingsta,
Pamatęs, kaip kasryt
Vaivorykštės spalvom
Dosnusis saulės medis žėri.
Tegul išgirsta,
Kaip šviesioj viršūnėj
Gegužio vėjai pažinimą groja,
Kaip pasakėlėse devynios volungėlės
Gimtiems arimams saulės lietų šaukia...
O kad prikristų saulėtų lašų
Į širdis atlapus visiems.
Į kelią žengtų atkakliai ir drąsiai
Maži ir dideli vaikai ir po jų kojom
Dosniai būt pribirę
Šiltų ir švytinčių ugnelių...
Žinojimu, Tiesa ir Darbu nušvistų
Kiekvienas apdulkėjęs langas...
Tėvynė ir aš
Iš ąžuolo gilės,
Iš ežero tankaus nendryno,
Iš Gedimino kalno požemių gelmės
Įaugai į mane, Tėvyne.
Ir susiliejo mano mintys
Su tavo girių ošimu žaliu –
Saulėtekio žarom sušvito viltys,
Suklupę pakelėj po smūtkeliu...
Žaizdas paliko žodžiai purvini,
Nušokę nuo išlepusių vaikų liežuvio,
Ir Judo pėdsakai prieš rytą kruvini,
Ir vyrai giriose už laisvę žuvę...
Nesu po margąjį pasaulį klajojęs piligrimas –
Širdis mana suklumpa, prašo atleidimo
Už juos visus ir už save...
Ar duosi mums, Tėvyne, išrišimą,
Kurį patvirtintų Aukščiausiasis dangaus skliaute?..
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Angelė Marija Jonuškienė, Kupiškis
Jeigu lemta
Prabėgo metai. Susitikom.
Čia, Ukmergėje, skamba žodžiai, liejas eilės.
Ir, regis, nieko nenutiko –
Eilėraštis kaip amžinas praeivis.
Viesulas minčių surinkęs užrakino
Širdies kertelėj kiekvienoj.
Ir kas bežino, kiek dar liko
Neišsakytų žodžių tylumoj.
Iš tų baltų langų aukštai
Taip sunkiai krenta praradimų gėlės.
Eilėrašti, praeivi, juk žinai,
Su kuo mes buvom, klupome ir kėlėmės.
Aukštuos kalneliuos, tarp pušų,
Naujai supilti smėlio kauburėliai.
Į kelią žvelgia laukdami draugų.
Jiems meldžiasi pušų viršūnėse paklydę vėjai.
Nors sumažėjo mūsų eilės,
Eilėraštis vis sėjo, rinko mintį.
Su Lietuva mes budome ir kėlėmės
Pažadindami savyje mažytę viltį:
Širdies prakalbinti ir pasiguosti.
Paspausti draugui ranką, jeigu lemta.
Taip jau aštuntą, o ne pirmą,
Su Karoliu pabūti kartą.
Baltasis balandis
Suskrido balandžiai,
Sustojo.
Šiandien Ukmergės
Rūbą matuojas.
Nerimas kausto
Mamos krūtinę.
Ilgesio godos
Sūnų atminus.
Regis pareina,
Taku sugrįžta.
Skambant varpeliams
Žvilgsnis sustingsta.
Sklando balandis,
Baltas ir tyras.
Snapely neša jis
Meilę ir lyrą.
Meilę į širdį –
Meile sušilsim.
Lyrą į lūpas –
Draugus atminsim.
Už tradicijų puoselėjimą poezijoje – Regina Baltrūnienė, Kupiškis
Monologas
Kol debesys nedrąsiai delčią supa,
Čia sunkios mintys klaidžioja ir trupa,
Surankiot jas bandau, bet lyg prieš vėją,
Jos šiaušiasi ir klumpa, trūkinėja...
Delčios skiltelę sutemoms pavogus,
Išsprūsta liūdnas sielos monologas:
Kas žemišką mums būtį skyrė trumpą,
Kodėl šį į dangišką išmaino?
Norėčiau, jog šalia savi sėdėtų,
Susėst visiems, manau, užtektų vietos.
Neturi mano mintys burtų galios –
Suolelį trumpina likimo stalius...
Pavėluota
Skubėjo dienos, kaupės metai,
Vis reikalaudami minčių ir rankų...
Atidėliojau: ,,Gal vėliau tai...‘‘
Dabar susivokiau – laiko užtenka,
Tik nebėra kam atsakyt, ką klausti –
Išėjo jie. Ar reikia save bausti?
Ties buvusių veidų paminklais
Jaučiuos kalta, lyg būčiau ką pavogus.
Širdies kalba – man likęs ginklas...
Bet pokalbis – tik liūdnas monologas.
2013 m. - Kupiškio r., Šimonyse:
Laureatas:
Justas Jasėnas, Kupiškis
Mamai
Vienintelį kartą gyvenime
Išėjau pažiūrėt į Gyvenimą
Žmogiškumo kelyje sužydėjau
Šiandien būsiu savim
Sužeistos akys ir dienos
Užgautas likimas prabyla
Nusilenksiu dar sykį
Ribotam silpnumui ir grožiui
Motina klausia laukia ir tyli
Jautrus tas ilgesio virpėjimas
Mažas eilėraštis žiūri gyveniman
Skaudančios motinos įsčios dainuoja
Prie Zaraso ežero
Tavo ežeruos
Dar gyvenu
Kūdikio verksmas
Ankstyvą rytmetį
Temstant
Dar pasisemiu vandens
Kai skauda
Sopa akys nuo ilgo žiūrėjimo
Kai klauso ir klausia
Nurimusios žuvys
Ar žinai kaip šaukdavo
Ežerą
Kai kalbėt nemokėjom
Neturėjom vardų
Buvom visai nuogi nebijojom
Jis prie mūsų pasilenkdavo
Nusimazgosiu kojas
Širdžiai šį vakarą bus geriau
Beliks apsikabinti
Prarastą vieškelį
Jau norėčiau grįžt Namo
Padėkos:
Už nuoširdžiausią eilėraštį – Diana Šermukšnienė, Anykščiai
*****
Ne vieną kart bandžiau
šaipytis iš likimo,
paerzint, pasijuokti,
O jis mielai priimdavo žaidimą,
atleisdavo už pokštus.
Ne vieną kart bandžiau
apgaut likimą,
net keista – vis sėkmingai.
Jis tarsi pro pirštus žiūrėjo,
kad mano mintys nuodėmingos,
Kad neklausau protingų patarimų,
nesilaikau gyvenimo taisyklių...
Aš kartais pagalvoju:
ar neatseikės vieną dieną
už visas kvailystes?
Tačiau dabar –
aš gyvenu kaip noriu,
kas bus – tebus.
Geriau ragauti šiandien,
Nei atidėt rytojui.
*****
Aš vakar numiriau.
Ir niekas to nepastebėjo.
Turbūt, kad ir rytoj manęs nepasiges.
Gal nieks manęs ir nemylėjo,
O gal būt, nemylėjau aš.
Aš niekad nebuvau viena;
Būrys žmonių vis sukosi šalia,
Kažką kalbėjo, darė, gyrė,
Juokavo, šaipės, pylė vyną...
Kažin, ar jie tai darė nuoširdžiai,
Atrodo, kad nebuvo tai tikri draugai,
Jeigu šiandien, kada manęs jau nebėra
Niekas neprisimena...
Beje,
Aš irgi niekam nebuvau drauge gera...
Už gražiausiai paskaitytą eilėraštį - Lolita Čeponienė, Biržai
*****
Kokie švelnūs lašai
Ant stiklo – lyg tavo ašaros
Paskutinį sykį –
Didelės, nuoširdžios,
Skaudžiai beviltiškos.
Ne riedančios –
Upėmis tekančios.
Tavo noras irgi
Beviltiškas – miško medžiams
Išrėkti skausmą...
Juk ir jiems Atsiverti gėda –
Dar nubus iš miego pelėda –
Nesupras neatjaus,
Nes paukščiai gal
Verkti nemoka?
...Vietoj medžių
Mane apkabinęs,
Savo raudą išverkęs
Ant mano peties
Ir toliau ne sau gyveni.
Tik eini per dienų laiką,
O naktį iškenti tyliai.
Ir vėlei eini...
Už eilėraštį K. Širvinsko atminimui – Milda Narmontienė, Kupiškis
Už dalyvavimą bardams – Algimantas Baronas, Anykščių r. Svėdasai; Vidmantas Plėta, Anykščiai
2014 m. - NUMATOMAS Kupišio r.
2013 m. LITERATŲ KONKURSO
NUOSTATAI
BENDROJI NUOSTATA
Karolio Širvinsko vardo literatų konkursas organizuojamas 9 kartą. Premiją įsteigė LPD tradicinio respublikinio renginio ,,Vaižganto skaitymai‘‘ organizacinio komiteto narė Aldona Širvinskienė – fondo ,,Baltasis balandis‘‘ įkūrėja ir pirmininkė – žuvusio sūnaus literato, tautodailininko, klieriko KAROLIO ŠIRVINSKO atminimui. Kiekvienais metais pasirenkama vis kita konkurso vieta (miestas), siekiant suaktyvinti literatų (poetų) veiklą viešame visuomeniniame gyvenime (tarp miestų ir rajonų) jų pastangas leisti, bei prisidėti fondui leidžiant knygas, bendradarbiauti su vietos bei šalies žiniasklaida, artimiau susipažinti su naujausia literatų kūryba, pasitikrinti savo sugebėjimus, būti pastebėtiems, įvertintiems ir paskatintiems.
DALYVIAI
Konkurse kviečiami dalyvauti literatai (poetai) nuo 18 metų nepriklausomai nuo profesijos ar tautybės.
VYKDYMO TVARKA
Konkursas skelbiamas kiekvieną pavasarį. Konkurso nariai raštu pateikia 5 (spausdintus) eilėraščius komisijai, nurodydami vardą, pavardę, parašymo datą, telefoną. Konkurso metu perskaito 3 eilėraščius iš 5. Sudaryta vertinimo komisija iš profesionalų, lituanistų, bibliotekos atstovų vertina literatų (poetų) kūrybą. Pageidautina, kad būtų teikiami nauji, pastarųjų metų kūriniai. Rekomenduojama tema; gyvenimo prasmės, meilės, grožio. Fondas ,,Baltasis balandis‘‘ pasilieka rankraščius ir teisę kūrinius garsinti savo renginiuose ir leidiniuose (nepritariančius šiai nuostatai prašome rašyti fondui).
VERTINIMAS
Pagrindiniai vertinimo kriterijai – kūrinio meniškumas, originalumas, temos ir idėjos naujumas, vertybių pajautimas.
APDOVANOJIMAI
Konkurso laureatas apjuosiamas garbės juosta, įteikiamas diplomas, gėlės.
Paskatinamieji padėkos raštai:
- Už nuoširdžiausią eilėraštį;
- Geriausiai paskaitytą eilėraštį;
- Eilėraštį skirtą K. Širvinsko atminimui.
Literatų kūryba skelbiama fondo internetinėje svetainėje www.svedasai.info.
Išleidžiamas dalyvių kūrybos almanachas.
Kviečiami dalyvauti fondo renginiuose.
Kontaktinis telefonas - 868207772,
fondo būstinė – K. Širvinsko namas – muziejus, Anykščių r.
www.//skambmedis@gmail.com
www.svedasai.info