į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Svėdasiškių draugija "ALAUŠAS"
2017-09-14. Vilniaus anykštėnų sambūrio darbai ir jubiliejus

Vilniaus anykštėnų sambūrio darbai ir jubiliejus

(Istorinė 2001–2016 m. veiklos apžvalga)

 

Žvelgiant iš 2017 metų vidurvasario pozicijų, Vilniaus anykštėnų sambūris (toliau VAS), šalia kasdieninių organizacinių darbų ir įprastinio mokslo, edukacijos bei kultūros renginių šurmulio, per pastarąjį pusmetį, išgyveno keletą svarbių įvykių, turėsiančių ateityje nemažos reikšmės ir įtakos tolesnei sambūrio raidai bei veiklos plėtrai.

Pranešimą skaito VAS pirm. Alfredas Puodžiūnas. 2016 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Pirmasis jų – 2016-ųjų metų gruodžio 11 dieną Lietuvos kariuomenės Vilniaus įgulos Karininkų ramovėje surengtas Visuotinis ataskaitinis rinkiminis narių susirinkimas, kuriame tuometinis pirmininkas Alfredas Puodžiūnas pristatė trejų metų sambūrio veiklos ataskaitą ir tarybos darbus, o tarybos narė, Sambūrio iždininkė, atsakinga už finansus Janina Baublienė, iš anksto parengusi keleto metų gautų bei išleistų sambūrio lėšų analizę, išsamiai aptarė finansinę VAS ataskaitos dalį.

 

Buvo išrinkta nauja sambūrio taryba (apie ją kalbėsime vėliau), kuri balsų dauguma išrinko Sambūrio pirmininką. 2017 metų sausio 23 dieną Registrų centre, Janinos Baublienės ir Jolitos Šedauskienės darbo bei pastangų dėka, buvo įregistruota sambūrio Pirmininkė ir Tarybos nariai, o kitą dieną – sutvarkytos ir sambūrio sąskaitos banke prieigos teisės. Taip buvo pašalintos visos kilusios kliūtys ir uždegta žalia šviesa naujam sambūrio veiklos etapui.

Rinkimai baigėsi, greit koncertas. 2016 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Kitas, ne mažiau svarbus VAS įvykis, pradedant naują darbų etapą, buvo sambūrio įkūrimo ir jo 15-kos metų veiklos jubiliejaus iškilus paminėjimas. Pirmiausia, jis nubrėžė aiškią takoskyros ribą tarp VAS veiklos istorijos ir naujų sambūrio lūkesčių. Po šio minėjimo vienoje tos ribos pusėje liko visi iki tol atlikti darbai, kai kurios tradicijos ir nemaža organizacinė patirtis, o kitoje pusėje – sambūrio organizacinės veiklos pamokos, patirtos praeityje, naujų, tik ką išrinktų vadovų (pirmininko ir tarybos) sumanymai, pagaliau – laikmečio padiktuotos naujos VAS veiklos perspektyvos ir iššūkiai. Iškili jubiliejinė šventė, kaip startinė linija sporte, turėjo aiškiai paženklinti pradėtą naująjį, manykime dar įvairesnį ir turtingesnį, sambūrio veiklos etapą ateityje.

Dalyviai per VAS jubiliejų vos tilpo salėje. 2017 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Puikiai visa tai suvokdama, taryba VAS jubiliejui ėmė ruoštis anksti. 2017 metų kovo 31 dieną, pirmininkė, sveikindama anykštėnus su Šv. Velykomis, priminė jiems artėjančią sambūrio sukaktį ir kvietė ruoštis garbingai šventei. Tai buvo tarsi pirmasis varpo dūžis, paskelbęs šią malonią žinią... Paskui buvo išsiųsti ir kvietimai, Juose rašoma: „[...] sambūrio taryba rengia tradicinę Atvelykio šventę, kurios metu bus minimas ir Sambūrio 15-asis gimtadienis“. Dar buvo priminta, kad šventė įvyks balandžio 22 dieną (šeštadienį), Vilniaus įgulos karininkų ramovėje (apie jį plačiau – šio straipsnio pabaigoje).

 

Kalbant apie sambūrio veiklos perspektyvas, tiek Visuotinis ataskaitinis rinkiminis susirinkimas, tiek ir VAS jubiliejaus minėjimas, kuriuose dalyvavo ir šio straipsnio autorius, teikia daug pagrįsto optimizmo. Juose buvo dalykiškai aptarti ir įvertinti sambūrio atlikti darbai, veiklos kryptys ir galimybės ateityje. Tai sudaro pozityvią prielaidą tolesnei anykštėnų sambūrio veiklai, žengiant į naują – skaičiuojant penkmečiais – ketvirtąjį savo veiklos etapą, vedantį į garbingą VAS pilnametystės amžių.

 

Tačiau, kol plačiau aptarsime minėtą VAS jubiliejų, prieš tai bent truputį daugiau susipažinkime su šio sambūrio socialine misija, istorija ir atliktais darbais.

 

VAS socialinė misija

Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS) yra lygiateisė ir neatsiejama mūsų šalies nevyriausybinių visuomeninių organizacijų (toliau NVO) sistemos, atliekančios itin svarbią socialinę misiją respublikos visuomenės gyvenime, dalis.

 

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę ir ketvirtį amžiaus laisvoje mūsų šalyje žodžiais bei darbais siekiant realios, o ne vien „išrinktųjų žodžiais deklaruojamos“ tariamos demokratijos, ypač – natūraliais mūsų visuomenės socialinio gyvenimo pavyzdžiais skiepijant pirmuosius gyventojų savivaldos ir saviugdos daigus, ypatingą socialinę, politinę bei administracinę reikšmę Lietuvoje įgauna įvairaus lygio bendruomenės, ypač – jų kūrimasis, populiarinimas ir veiklos plėtra.

 

Antrosios Respublikos metais (nuo 1990 m. kovo), panaudojus turtingą pirmojo mūsų šalies nepriklausomybės laikotarpio (1918–1941 m.) visuomeninio gyvenimo patirtį, į NVO judėjimą Lietuvoje susibūrė palyginti daug energingų ir aktyvių bei patriotiškai nusiteikusių žmonių.

 LMA pristatant knygą „Anykščių šilelis“, susitiko klasiokai profesoriai – PAB pirm. istorikas Antanas Tyla ir dailininkas keramikas Juozas Adomonis. 2013 m. Janinos Baublienės nuotr.

 

Dabar jau ne naujiena šalyje yra įvairiausi daugelio miestų, miestelių, kaimų kraštiečių ar kitų socialinių bei profesinių žmonių grupių savarankiškai veikiantys NVO dariniai – sąjungos, asociacijos, draugijos, sambūriai, bendruomenės ir kt. Jie visi turi savo įstatus, tikslus, apibrėžtas veiklos sritis ir kryptis, o svarbiausia – savo statuto rėmuose, patys sprendžia mokslinius, edukacinius, kultūrinius bei kitus socialinius sambūrių veiklos ar bendruomenių gyvenimo klausimus, problemas ir uždavinius, trukdančius jų veiklos plėtrą.

 

Kai kurios iš tokių bendruomenių šiandien varo itin platų kultūros, švietimo, tautinio ir patriotinio ugdymo bei saviugdos darbą, talkina gyventojams ir įvairaus lygio valstybės administracinėms institucijoms, sprendžiant šalies valdymo bei atskirų bendruomenių ar gyventojų rimtį trikdančias problemas. Pasak Raseinių rajono Ugenskų kaimo bendruomenės pirmininkės Danguolės Nekrošienės, šalies provincijos gyventojų stiprybė šiandien glūdi bendruomenėse, o kad jos Lietuvoje įgytų kuo daugiau žavesio, tereikią pačių žmonių noro (Respublika, 2016, kovo 25).

 

Nereiktų čia pamiršti, kad nė vienas iš daugelio minėtų bendruomenių pirmininkų, tarybos narių ar kitų, sąžiningai šiam darbui atsidavusių, sumanių, aktyvių ir ryžtingų mūsų šalies piliečių, už veiklą visuomeninėse organizacijose niekada nėra gavę ir šiuo metu negauna jokio darbo užmokesčio. Visi jie dirba vien entuziazmo, o dažniausia – tik savo širdies balso pašaukti bei paskatinti dorai tarnauti gimtajam kraštui ir Tėvynei, skiriant jai visas savo žinias, sugebėjimus, jėgas ir darbus.

VAS mini Karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną. 2015 m. Laimučio Regelskio nuotr.

 

Nepaisant viso to, analizuojant įvairių visuomeninių socialinių judėjimų dvidešimt šešerių metų raidos ir žmonių, dalyvaujančių juose, aprėpties (skaičiaus didėjimo) bei veiklos plėtros nepriklausomoje Lietuvoje procesus, yra aiškiai matomos nuoseklios ir pozityvios jų vystymosi tendencijos. Tai leidžia prognozuoti gan progresyvias šių procesų vystymosi ateityje perspektyvas. Šiandien tai patvirtina ir nuolat didėjantis Lietuvoje NVO skaičius, ir nuosekliai stiprėjanti, o kartu – ir vis labiau intensyvėjanti bei turtėjanti jų veikla. Be to, vietos bendruomenės pastaruoju metu respublikoje tampa visų socialinių sluoksnių gyventojams lengvai ir plačiai prieinamomis demokratijos ir socialinės raiškos praktinėmis mokyklomis, kuriose jie noriai dalyvauja ir mokosi tvarkyti reikalus.

 

Ne išimtis šiuo požiūriu yra ir mūsų gimtojo Anykščių krašto bendrijos. Tai –Pasaulio anykštėnų bendrija (PAB), Vilniaus anykštėnų sambūris (VAS), Anykščių Teresės Mikeliūnaitės kraštotyros draugija, Svėdasiškių draugija „Alaušas“ ir daug kt. Visos jos gimė krašto šviesuolių iniciatyva, atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, panaudojusios istorinę mūsų tėvų ir senelių tarpukario metų bei naujausią užsienio šalių visuomeninių judėjimų patirtį. Kai kurios jų jau spėjo nueiti netrumpą – net ketvirčio amžiaus – vystymosi kelią ir sukūrė turtingas, dešimtimis metų skaičiuojančias savo darbų istorijas bei tradicijas.

 

Ištakos ir raida

VAS yra visuomeninė kraštiečių mokslo, kraštotyros, kultūros ir edukacijos organizacija, kurios veiklą reglamentuoja Lietuvos respublikos visuomeninių organizacijų įstatymai bei kiti norminiai teisės aktai. Didžiausias vaidmuo tarp jų tenka Lietuvos Respublikos Asociacijų įstatymui. Sambūrio veiklos tikslai, paskirtis, sąranga, uždaviniai, siekiai ir pagrindinės veiklos kryptys yra apibrėžtos ir įteisintos LR Teisingumo ministerijoje įregistruotuose VAS įstatuose.

 

Svarbiausi jo tikslai – Vilniuje gyvenančių Anykščių krašto žmonių vienijimas; Vilniuje gyvenančių anykštėnų bendra veikla Anykščių krašto labui;Vilniuje gyvenančių anykštėnų ryšių su Anykščių kraštu puoselėjimas ir skatinimas; Anykščių krašto ir jame gyvenančių iškilių žmonių pasiekimų garsinimas. Įgyvendindama juos, Asociacija siekia, kad Anykščių kraštas taptų gražesnis ir patrauklesnis naujoms investicijoms bei darbo vietų kūrimui, skatina tolesnį Anykščių krašto kultūrinį vystymą, saugo šio krašto istoriją ir kultūros bei gamtos paveldą.

 Vingio parke, VAS gegužinėje, pristatomi Aukštaitijos rajonų delegacijų vadovai. Iš kairės: 2-oji VAS pirmininkė Rita Virbalienė, šalia j Anykščių meras Sigutis Obelevičius ir kt. 2011 m.  J. Baublienės nuotr.

 

VAS steigimo idėjos ir jos realizavimo ištakų šiandien tenka ieškoti PAB, įkurtos 1992-ųjų metų vidurvasarį, per Šv. Onos atlaidus Anykščiuose ir vienijančios po visą pasaulį pasklidusius anykštėnus, istorijos areale. Beveik po dešimtmečio, sekant PAB pavyzdžiu, pirmaisiais XXI a. metais Vilniuje buvo įkurtas ir anykštėnų sambūris.

Apskritai, tai buvo tas šventas visuotino sujudimo ir pakilimo mūsų šalyje metas, kai Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio euforija inteligentų galvose dar nebuvo visai išblėsusi, o pragyventas pirmasis Nepriklausomos Lietuvos dešimtmetis, gausiai prisodrintas laisvės, nepriklausomybės ir demokratijos idėjų bei lozungų, vis dar šildė daugelio mūsų žmonių širdis ir dar skatino naiviai tikėti tautos vienybės vizija.

 

Kaip tik tuo metu – 2001 metų lapkričio 26 dieną – Vilniuje gyvenantys patriotiškai bei tautiškai nusiteikę anykštėnai, Vytauto Duknausko iniciatyva susirinkę į Lietuvos mokslų akademijos Istorijos institutą, įkūrė iniciatyvinę steigiamąją VAS grupę ir surengė pirmąjį jos posėdį. Jame dalyvavo visi grupės nariai: Vytautas Duknauskas, Jolita Šedauskienė, dr. Jonė Vaičiūnienė, dr. Loreta Stonienė, Regina Smetonaitė, prof. Antanas Tyla, generolas Jonas Andriškevičius, prof. Algirdas Čižas, skulptorius Antanas Žukauskas, aktorius Algimantas Bružas, Valentinas Šapalas, Giedrius Valiulis ir Antanas Gudelis. Posėdyje jie detaliai aptarė VAS veiklos perspektyvas, artimiausius organizacinius ir paruošiamuosius sambūrio steigimo reikalus, apsvarstė įstatų projektą ir nusprendė artimiausiu metu sušaukti steigiamąjį VAS susirinkimą.

 

Pastarasis sumanymas ir sambūrio steigimo idėja itin palankiai tuo metu buvo sutikta Vilniaus anykštėnų. Pasak dabartinės pirmininkės R. Smetonaitės, gerai menančios VAS gimimo laikus, tai lėmė dvi svarbios priežastys. Pirmoji buvo ta, kad atvykusiems į Vilnių anykštėnams labai trūko informacijos apie gimtinę ir ten likusius artimuosius bei kitus mielus žmones. Juk anuomet kompiuteriai ir elektroninės informacijos sistemos dar nebuvo taip plačiai, kaip šiandien, visuomenėje paplitusios, tad greit sužinoti naujienas, ypač – kas vyksta Anykščiuose – galėjai tik iš laikraščio „Anykšta“, o tai užtrukdavo, nes jo tekdavo eiti ieškoti į Nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką. O bendraujant su kraštiečiais tiesiogiai, informacija apie tai iš pirmųjų lūpų plisdavo labai greit ir plačiai.

 Vilniuje registruojasi VAS 10-mečio minėjimo dalyviai. 2011 m. J. Baublienės nuotr.

 

Kita vertus, atvykus į sostinę mums visiems labai trūko nuoširdaus bendravimo su kraštiečiais ir kitais artimais žmonėmis. Tik su jais galėjai lengvai „atverti širdį“, atsipalaiduoti, jausti dvasinį artumą ir palaikymą, nereikėjo tuščiažodžiauti... Be to, pasak pirmininkės, nors į sostinę anykštėnai atvykdavo su naujomis viltimis, idėjomis ir darbais, tačiau savo krašto niekada negalėdavo pamiršti, apie jį nuolat galvodavo ir jausdavo jam nostalgiją (Lietuvos žinios, 2017. Interaktyvus). Visa tai rodo, kad anykštėnų bendrumo jausmas ir noras būti kartu jau tuo metu turėjo gan aiškią išraišką, ir jis stipriai skatino bei jungė juos visus bendrai veiklai.

 

2001 metų gruodžio 12 dieną 33 kraštiečiai susirinko į steigiamąjį VAS susirinkimą Vilniuje. Čia jie priėmė įstatus, išrinko pirmąją tarybą, įsteigė VAS. Jo pirmininku tapo V. Duknauskas, o nariais – generolas J. Andriškevičius, prof. A. Čižas, A. Gudelis, R. Smetonaitė, sekretore – J. Šedauskienė. Neilgai trukus (2002 sausio 7 dieną), pirmininkas įregistravo VAS įstatus, atidarė sąskaitą banke.

 

Atrodo, kad baigusi tvarkyti organizacinius reikalus, sambūrio taryba, darbų ėmėsi „pasiraitojusi rankoves“. 2002 metų sausio 26 dieną Verkių rūmuose ji sukvietė pirmąją Vilniaus anykštėnų sueigą, kurioje iš esmės apsvarstė anykštėnų telkimo į sambūrį klausimus ir artimiausių darbų planą. Tądien Vilniaus anykštėnai taip pat buvo pakviesti rinktis balandžio 6 dieną ir kartu pažymėti Atvelykį. Ši šventė buvo pirmasis VAS kultūros renginys. Jis davė pradžią gražiai Vilniaus anykštėnų tradicijai – kasmet, susirinkus su kitais kraštiečiais, kartu švęsti Atvelykį, kaip romantišką pavasario pradžios bei metų kaitos šventę.

 

Tai buvo pirmieji VAS žingsniai. Metams bėgant sambūrio veikla įsisiūbavo ir garsiai suskambo tiek Vilniuje, tiek gimtajame Anykščių krašte, tiek ir tarp daugelio sostinėje aktyviai veikiančių Aukštaitijos krašto etnografinių bendruomenių.

 

Darbai ir tradicijos

Per penkiolika metų, VAS atliko daug įdomių ir prasmingų darbų. Vien tik svarbiausiems iš jų surašyti, šiandien jau nebeužtektų didžiausios jaučio odos.

 

Išsamiai aptarti visus atliktus sambūrio darbus viename straipsnyje, suprantama, taip pat būtų gan keblu ir sudėtinga. Šią užduotį šįkart žymiai palengvino tai, kad apie juos praeityje jau buvo nemažai spaudoje rašyta. Pavyzdžiui, minint 2011 metais kavinėje „Prie Neries“ VAS dešimtmečio sukaktį, apie anykštėnų veiklą Vilniuje buvo paskelbti keli straipsniai („Mokslo Lietuva“. 2011, rugs. 22, p. 14-15; „Pasaulio anykštėnas“. 2012, nr. 1, p. 58-63 ir kt.).

 

Pastaruoju metu straipsnis apie VAS veiką „Vilniaus anykštėnai mėgsta bendrauti susitikę“, pasirodė „Lietuvos žiniose“ (2017, gegužė); „Vilniaus anykštėnai Vasario 16-ąją minėjo Signatarų namuose“ – (2017, vasaris); „Anykštėnus žavėjo didybe spindinčios bažnytinio paveldo relikvijos“ (2017, kovas); „Anykštėnų įspūdžiai iš senojo Vilniaus universiteto“ (2017, birželis) – svetainėje anykštenai.lt ir kt. Šiuose ir kituose publikuotuose šaltiniuose, skaitytojai apie VAS veiklą ras daug faktų.

 VAS nariai Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijoje. 2010 m. Mato Pajarsko nuotr.

 

Todėl šiame straipsnyje prisiminsime tik svarbiausius VAS darbų pavyzdžius, kurių turėtų užtekti, norint teisingai suprasti įvairiapusę sambūrio veiklą, ypač – jos apimtį, kryptis, darbo formas ir raidos ypatumus bei tendencijas. Straipsnyje autoriaus pateiktų faktų ir pavyzdžių, skaitytojams nereikėtų suvokti ar tapatinti su sambūrio veiklos visuma. Geriausiu atveju į juos reikėtų žvelgti tik kaip į daugkart sumažintą VAS veiklos visumos atspindį ar modelį, padedantį suprasti bendras 2001–2016 metų paties sambūrio bei jo darbų raidos tendencijas.

 

Sambūrio veiklos analizė rodo, kad itin didelę įtaką jos raidai, ypač – mokslo, edukacijos ir kultūros renginiams (tematikai, skaičiui, periodiškumui ir pan.) pirmiausia turėjo buvusių vadovų bei tarybos narių asmeninės savybės ir požiūris į VAS misiją. Veiksnių būta daug. Tai – išsimokslinimas ir bendras išprusimas, savo socialinės raiškos ir visuomeninio darbo prasmės supratimas, požiūris į asmeninę atsakomybę sambūrio nariams ar kitiems kraštiečiams ir kt. Apskritai, vadovų bei narių organizacinės ir profesinės kompetencijos, iniciatyvumas ir socialinė raiška, dirbant visuomeninį darbą VAS valdymo struktūrose, sambūrio veiklai darė itin svarbų ir teigiamą poveikį. Nepamirškime, kad sambūryje tuo laiku reiškėsi daug puikiai išsilavinusių, gabių ir iniciatyvių kraštiečių.

 

1. VAS vadovai ir nariai

Nuo pat įkūrimo dienos, visais VAS reikalais pirmiausia rūpinosi sambūrio iniciatorius, organizatorius ir narių išrinktas pirmininkas Vytautas Duknauskas bei taryba, o jų veiklos trukmę (kadencijas) reglamentavo VAS įstatai.

F 9 – Čia turėtų būti VAS pirmininko Vytauto Duknausko nuotr. Deja, jos Vilniuje neturime. Gal yra pas Anykščiuose?

Per penkiolika metų prie sambūrio vairo stovėjo keletas iniciatyvių, visuomeninio darbo entuziastų, gebančių sutelkti VAS narius užsibrėžtiems tikslams pasiekti. Šie vadovai puikiai suprato savo pasirinkimą, misijos užduotis bei svarbą ir jautė nuolatinį kraštiečių pasitikėjimą bei geranorišką sumanymų palaikymą. Prisiminkime šiuos žmones.

 VAS pirm. Antanas Gudelis. 2015 m.  L.Regelskio nuotr.

 

2001–2003 metais VAS pirmininku buvo išrinktas ir visą kadenciją, telkdamas į sambūrį naujus Vilniaus anykštėnus, intensyviai dirbo inžinierius, verslininkas bei visuomenininkas Vytautas Duknauskas. Faktiškai, jis pirmasis su taryba pastatė VAS ant kojų ir išleido į gyvenimo kelią. 2003–2005 metais visus darbus iš jo perėmė jaunas, kupinas ryžto, energijos ir idėjų dramaturgas, užsienio autorių scenos kūrinių į lietuvių kalbą vertėjas ir kultūrininkas bei žinomas visuomenininkas Antanas Gudelis.

 

2005– 2014 metais net tris kadencijas sambūrio pirmininke dirbo pedagogė bei teisininkė Rita Virbalienė, kol 2014–2016 metais ją pakeitė žinomas veterinarijos gydytojas, anykštėnas Alfredas Puodžiūnas. Pastarajam baigus eiti vadovo pareigas, 2016 metų pabaigoje nauja sambūrio pirmininke buvo išrinkta ir jo vairą į savo rankas tvirtai perėmė itin nuosekli, iniciatyvi ir organizuota VAS bei viso Anykščių krašto patriotė, viena iš buvusių pačių pirmųjų sambūrio steigėjų ir ilgamečių jo tarybos narių – Regina Smetonaitė. Ji jau seniai Vilniuje yra pagarsėjusi, kaip nepakeičiama ir nuosekli sambūrio renginių organizatorė, o pastaruoju metu – dar ir kaip sambūrio veiklos populiarintoja spaudoje.

Pirm. Rita Virbalienė. 2014 m. L. Regelskio nuotr.

 

Tvarkant organizacinius bei kitus sambūrio reikalus ir kryptingai rutuliojant jo darbus, pirmininkams talkino tarybos. Per visą aptariamą laikotarpį iš viso į sambūrio tarybą buvo išrinkti ir garbingai šias pareigas ėjo daugiau kaip 30 pačių aktyviausių anykštėnų. Kiekvienas jų į VAS veiklą įnešė nemažą savąjį indėlį. Deja, laikui bėgant, nemažai buvusių tarybos ir sambūrio narių, negailestingos lemties paliesti, jau apleido šį pasaulį ir iškeliavo Anapilin į amžinybę...

 

VAS neteko didelių savo entuziastų – pirmosios tarybos nario prof. Algirdo Čižo, ilgamečio tarybos nario Vytauto Galvono, skulptoriaus Vlado Vildžiūno, Stanislavos Sprindytės, pedagogės Romualdos Tylienės, biologės dr. Janinos Prūsaitės, Sambūrio vėliavos autorės Jadvygos Tvarijonavičienės, architekto Vytauto Kaušpėdo, fotografo Juozo Polio ir kitų Vilniaus anykštėnų. Jų šviesus atminimas, minint sambūrio 15-kos metų sukaktį, buvo pelnytai salėje pagerbtas tylos minute.

 

Naujausioji (dabartinė, 7-oji iš eilės) VAS taryba buvo išrinkta ir savo darbus pradėjo 2016 metų gruodžio 12 dieną. Jos pirmininke tapo Regina Smetonaitė, o nariais – istorikas, PAB valdybos narys habil. dr. prof. Antanas Tyla, ekonomistė Janina Baublienė (iždininkė), visuomenininkas Gediminas Grina (atsakingas už ryšius su kraštiečiais), Antanas Gudelis (debeikiečių atstovas), dainininkė Rasa Juzukonytė (atsakinga už kultūrinę veiklą), inžinierius Albinas Milašiūnas, rašytoja, teisės dr. Irma Randakevičienė, miškininkas Antanas Stackevičius, LRS Europos RK patarėja Jolita Šedauskienė, pedagogė Rita Virbalienė.

 Pirm. Alfredas Puodžiūnas. 2015 m. L. Regelskio nuotr.

 

Apskritai, sambūrio vadovai ir tarybų nariai 2001–2016 metais sukaupė didžiulę visuomeninio darbo patirtį. Visų pirma, jie daug nuveikė, telkdami bendrai mokslo, kultūros, edukacijos ir tautinei bei patriotinei veiklai Vilniuje gyvenančius anykštėnus ir kitus žmones, išlaikiusius glaudžius istorinius ar kitokius ryšius su Anykščių kraštu. Sambūryje šiandien taip pat rasime ir anykštėnų bičiulių, turinčių savų sentimentų šiam nuostabiam, poetų posmuose apdainuotam gamtos kampeliui ir jo žmonėms.

 

Nuosekliai populiarinant visuomenėje ir spaudoje VAS veiklą, per minėtą laikotarpį ženkliai padidėjo ir sambūrio narių skaičius. Vos įkūrus jį, per nevisą 2001 metų mėnesį šis skaičius šoktelėjo beveik tris kartus (nuo 13-kos turėtų iniciatyvinėje grupėje iki 33 sambūrio narių). Per pirmą VAS sueigą, 2002 m. sausio 26 dieną užpildė anketas ir į sambūrį įstojo daugiau kaip 250 Vilniaus anykštėnų. Paskui narių skaičius didėjo lėčiau, bet nuosekliai – į sambūrį kasmet įsijungdavo dalis kraštiečių. Tad 2016 metų pabaigoje, išrinkus naują tarybą, pirmiausia imta tikrinti sambūrio narių apskaitą, nes jų skaičius keletą metų, nepaisant vykusios kaitos, nebuvo revizuotas.

  Pirm. Regina Smetonatė. 2017 m. V. Rimšos nuotr.

 

Duomenys rodo, kad ypač teigiamą reikšmę telkti anykštėnams į sambūrį, turėjo palankūs dalyvių atsiliepimai, plintantys tarp Vilniuje gyvenančių kraštiečių, apie rengiamas smagias VAS narių vakarones, Aukštaičių gegužines ir kitus kultūros renginius. Ši informacija visuomet žadino anykštėnų smalsumą ir susidomėjimą sambūriu bei jo veikla. Įtakos narių skaičiui taip pat turėjo ir kai kurie kiti veiksniai. Šiek tiek jis padidėjo, pavyzdžiui, 2010 metais, įkūrus Jaunimo grupę (pirm. Indraja Juciūtė, jos pavad. Kamilė Bitvinskaitė), didėdavo jis taip pat apsigyvenus Vilniuje naujiems kraštiečiams ir pan.

 

Iš viso per 15-ka metų ilgesnei ar trumpesnei savo socialinei raiškai vietos sambūryje rado apie keturis šimtus narių. O kasmet vykstanti jų kaita didelės teigiamos ar neigiamos įtakos VAS veikai ir jos tradicijoms neturėjo, nes vieniems anykštėnams išvykus, į sąjūdžio veiklą įsijungdavo kiti.

 

2. Veiklos kryptys, tematika, formos

 

Per visą nagrinėjamą laikotarpį, glaudžiai bendradarbiaudama su PAB, Anykščių rajono savivaldybe, Svėdasiškių draugija „Alaušas“, Kauno anykštėnais, Aukštaitijos krašto rajonų bendruomenėmis, veikiančiomis Vilniuje, ir kitomis organizacijomis, VAS atliko daug prasmingų darbų. Įvairios buvo ir veiklos kryptys bei formos, ypač – buvusių renginių tematika.

 

Visų pirma, sambūris nuosekliai dirbo, spręsdamas savo organizacinius klausimus. Kvietė tarybos ir bendrus sambūrio narių posėdžius, svarstė mėnesinius ir perspektyvinius renginių planus, ruošė įvairius mokslo bei kultūros projektus ir vykdė programas, inicijavo istorijos, kraštotyros, etnografijos, informacijos bei kitų anykštėnų leidinių rengimo ir leidybos darbus.

 

Per visą aptariamą laikotarpį buvo sukurta nemažai mokslo, kraštotyros ir literatūros leidinių, surengta kelios dešimtys susitikimų su mokslininkais, politikais ir kitais visuomenės veikėjais, anykštėnų knygų pristatymų, literatūros ir meno darbų parodų, meno meistrų koncertų, parengta kitų kultūros bei edukacijos priemonių. Intensyviai lankytasi įvairiose muziejų parodose, iškylauta po sostinės apylinkes, dalyvauta Anykščių miesto metinėse šventėse, talkinta medžių sodinimo darbuose Troškūnų girininkijoje (girininkas Audrius Kusta), bei kituose anykštėnų renginiuose.

 

Visa tai rodo, kad mokslinė bei edukacinė sambūrio veikla, ypač – jos kryptys ir tematika buvo labai įvairi ir įdomi. Ne mažiau įvairios bei patrauklios taip pat buvo ir kai kurios, daugelio anykštėnų pamėgtos bei tapusios tradicinėmis, šios veiklos formos. Vis dėlto ne visos VAS veiklos kryptys, temos ir formos susilaukė vienodo kraštiečių vertinimo – vienos jų buvo daugiau, o kitos –mažiau mėgstamos. Tiesą sakant, nuogąstauti dėl to čia nėra dėl ko, nes renginių buvo organizuojama daug ir anykštėnai turėjo iš ko juos pasirinkti.

 

Labai svarbi vieta tarp jų VAS veikloje, pirmiausia, teko Lietuvos istorijos bei kraštotyros žinių sklaidos ir tautinio bei patriotinio ugdymo moksliniams ir edukacijos renginiams. Visą laikotarpį jie dominavo tarp kitų VAS veiklos krypčių ir temų. Pasak pirmininkės R. Smetonaitės, tai buvę natūralu, kadangi VAS visuomet buvusi ne vien „kultūrinė, bet ir pilietinė organizacija“. Skirtinos kelios ryškesnės šių renginių teminės grupės:

 Vasario 16-oji Signatarų namuose. Iš kairės, 1-oje eil.: VAS tarybos nariai – Janina Baublienė, prof. Antanas Tyla, Anykščių meras Kęstutis Tubis, Gediminas Grina. 2017 m. R.V. Rimšos nuotr.  

 

1) kasmet Signatarų namuose rengiamos Lietuvos valstybės atkūrimo – Vasario 16-osios dienos – minėjimo šventės, kuriose aukštame dalykiniame lygmenyje buvo nagrinėjamos istorinės LDK ir Lietuvos Respublikos valstybingumo, laisvės, demokratijos ir šiuolaikinės politikos, ekonomikos bei kitos tautinės ir patriotinės mūsų visuomenės gyvenimo temos. Iš viso šiuose renginiuose buvo perskaityta dešimtys mokslinių pranešimų. Nemažai jų kraštiečiams pristatė žinomi aukštųjų mokyklų dėstytojai ir kiti mokslininkai: prof. habil. dr. Antanas Tyla, prof. Algirdas Čižas, prof. habil. dr. Vytautas Landsbergis, prof. Regina Koženiauskienė, doc. dr. Juozas Parnarauskas, Tomas Baranauskas bei kt.;

Susitikimas su LR Nepriklausomybės Akto signatarais. Iš dešinės, 1-oje eil.: prof. Vytautas Landsbergis su žmona, prof. Antanas Tyla, akt. Ferdinandas Jakšys ir kt. 2015 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

2) kitų valstybės istorijos įvykių ir datų minėjimai bei šventės. Pavyzdžiui, anykštėnų popietės Signatarų namuose temomis: „Lietuvos vardo paminėjimo istoriniuose šaltiniuose tūkstantmetis“, „Respublikos nepriklausomybės ir valstybingumo atkūrimo 20-metis“, „Žalgirio mūšio 600-ųjų metinių sukaktis“, kasmet kartu minima Lietuvos kariuomenės diena ir kt. Pastaroji anykštėnams jau tapo tarsi ir garbės reikalu, nes prisiminus, kiek generolų bei kitų aukšto rango kariškių nuo XX a. pradžios yra kilę iš Anykščių apylinkių, galima sakyti, kad Anykščiai yra ne vien rašytojų bei literatų, bet ir atkurtos Lietuvos kariuomenės organizatorių kraštas;

 Kalba Signatarų klubo prezidentė Birute Valionytė. 2015 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

3) kraštiečių susitikimai su žymiais mūsų šalies kultūros, meno ir kitais visuomenės veikėjais. Surengtos popietės su LR AT Atkuriamojo Seimo Pirmininku Vytautu Landsbergiu, Nepriklausomybės Akto signatare Birute Valionyte, signataru bei rašytoju Kaziu Saja ir daug kitų.

Ne ką mažiau populiarūs buvo taip pat anykštėnų pamėgti, tapę gražia VAS tradicija, kultūros ir etnografijos renginiai. Dažniausios jų temos buvo šios:

 

1) kasmet Karininkų ramovėje rengiamos žaismingos – kupinos senųjų liaudies papročių, vaidybos elementų ir kaukių žavesio bei šurmulio – kalendorinės šventės: Senųjų Metų palydos ir Naujųjų sutiktuvės ar Atvelykio sambūriai, kaskart lydimi rimto dažytų margučių vertintojų susikTradicinė VAS Aukštaičių gegužinė Vingio parke. 2015 m. R.V. Rimšos nuotr.aupimo, kiaušinių ridenimo varžybų įtampos ir dalyvių širdis švelniai paglostančios motinėlės gamtos atgimimo paslapties nuojautos;

Tradicinė VAS Aukštaičių gegužinė Vingio parke. 2015 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

2) smagios Anykštėnų gegužinės, kurios 2008–2016 metais birželio mėnesio pabaigoje (Joninių proga) buvo rengiamos ir švenčiamos Vingio parke. Prisijungus prie anykštėnų sambūrio jose kitoms aukštaičių bendruomenėms, veikiančioms Vilniuje, jos buvo pervardintos „Aukštaičių gegužinėmis“, tačiau savo liaudiško žavesio ir romantikos niekada neprarado. Daug metų etnografinėse Aukštaičių gegužinėse noriai dalyvauja VAS, Biržiečių „Krivūlės“, Panevėžiečių „Nevėžio“, Rokiškėnų „Pragiedrulių“, Uteniškių „Indrajos“ ir Kupiškėnų klubų, Pasvaliečių, Zarasiškių „Ežerėnų“, Švenčioniškių bei Ukmergiškių bendruomenių nariai.

 

Jose ir toliau puoselėjami senieji liaudies papročiai ir kiti etnokultūros elementai, skamba liaudies dainos ir muzika, skaitomi kraštiečių poezijos posmai, vyksta šokiai. Prisijungus aukštaičių bendrijoms, kasmet keičiasi ir švenčių organizatoriai, kurie visuomet pasirūpina savo vakaro programa ir klubo ar bendrijos saviveiklininkų koncertu. Jų pasirodymai, ypač – gimtąja tarme skaitomi poezijos posmai ar atliekamos dainos, labai paįvairina ir praturtina šių gegužinių programas, daro jas dar artimesnėmis, gimtinę ir jaunystę menančiomis...

 

Didelę grupę sudarė VAS renginiai, skirti kraštiečių kūrybiškumui skatinti, mokslo žinioms populiarinti ir literatūros bei kitų meno sričių pasiekimams skleisti. Kadangi Anykščiai nuo seno garsėja šalyje kaip rašytojų, mokslininkų ir kitų visuomenės veikėjų kraštas, tai yra suprantama. Prisiminkime vien 2012 metų, kai Anykščiai buvo Lietuvos kultūros sostinė, ar kasmetinių tradicinių Anykščių miesto švenčių, trunkančių keletą vidurvasario dienų per pačias Onines, renginius. Kokie ten kūrybiniai užmojai, kiek įkvėpimo, kiek temų ir gabių atlikėjų! Šios krypties VAS renginių grupėje per aptariamą laikotarpį vyravo tokios temos:

 

1) susitikimai su Anykščių krašto mokslininkais bei rašytojais ir jų kūrybinės bei visuomeninės veiklos jubiliejai. Pavyzdžiui, Vilniaus rotušėje VAS nariai, kartu su Svėdasiškių draugija „Alaušas“, dalyvaujant Anykščių delegacijai, iškiliai paminėjo žymaus kraštiečio, lietuvių literatūros klasiko Juozo Tumo-Vaižganto gimimo 140-ąsias, o kartu su LEU mokslininkais šventė žinomo svėdasiškio, vaikų rašytojo, vertėjo ir knygų JAV leidėjo Stepo Zobarsko 100-ąsias gimimo metines. Karininkų ramovėje buvo prisiminti garbių VAS narių – prof. habil. dr. Antano Tylos, skulptoriaus Antano Žukausko, aktoriaus Ferdinando Jakšio, buvusios ilgametės sambūrio pirmininkės Ritos Virbalienės, Lietuvos nacionaliniame muziejuje – fotomenininkės ir publicistės Onos Pajedaitės bei kitų kraštiečių gimimo jubiliejai;

Povilo Lapeikio (1-as dešinėje) poezijos ir humoro vakaras: dviejų knygų sutiktuvės Mokytojų namuose. 2012 m. Viliaus Naujiko nuotr.

 

2) naujų mokslo, kraštotyros ir literatūros anykštėnų knygų sutiktuvės bei pristatymai. Antai, per aptariamą laikotarpį, kartu su PAB ir Anykščių savivaldybe, VAS išleido nemažai mokslo, kraštotyros ir literatūros leidinių, o Vilniuje, Kaune ir Anykščiuose buvo surengtos jų sutiktuvės bei pristatymai. Anykščių rašytojai savo knygomis ženkliai papildė šalies bibliotekų saugyklų lentynas. Tarp jų garbūs, gerai žinomi Lietuvoje bei pasaulyje plunksnos meistrai Antanas Drilinga, Vygandas Račkaitis, Milda Telksnytė, Rimantas Vanagas, o su jais ir jaunesnieji rašytojai. Atgavus Lietuvos nepriklausomybę, jie drąsiai išskleidė sparnus literatūriniam skrydžiui ir pasiekė gražių rezultatų. Anykščius šiandien plačiai garsina Nacionalinės premijos laureatas Valdas Papievis, Povilas Lapeikis, Jurga Žąsinaitė, Irma Randakevičienė bei kiti naujos kartos rašytojai, išleidę po vieną ar kelis savo kūrinius.

 

Nebuvo pamiršti ir Anykščių krašto mokslininkų darbai. Vilniuje VAS nariams iškiliai buvo pristatytos prof. habil. dr. Antano Tylos, prof. habil. dr. Algirdo Ažubalio, pedagogo Jono Bagdono, inžinierius Vytauto Biliūno, skulptorius Gintaro Karoso, fotomenininkės Onos Pajedaitės ir kitų autorių bei sudarytojų mokslinės knygos ir albumai, gražiai sutiktos anykštėnų parengtos ir išleistos kompaktinės plokštelės.

 

Tai – JAV išeivijos lietuvio, dramaturgo ir publicisto Kosto Ostrausko monodrama „Vaižgantas“ (atliko akt. Ferdinandas Jakšys, muzika kun. Gedimino Šukio, 2009 m.), jauno anykštėno, mokslininko bei kompozitoriaus Giedriaus Alkausko kūriniai (2011 m.), o pasitinkant poeto Antano Baranausko „Anykščių šilelio“ giesmės 150-ties metų sukaktį, Vilniuje, „Petro ofseto“ spaustuvėje išleista „Anykščių šilelio“ poema su tarmiškai įgiedota kompaktine plokštele. Per 15-ka metų VAS kraštiečiams pristatė daug leidinių. Vėliau knygų pristatymai tapo gražia sambūrio rudens tradicija, susilaukusia nemažo kraštiečių dėmesio.

 Onos Pajedaitės jubiliejinės foto parodos atidarymas Nacionaliniame muziejuje. 2015 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Svarbi vieta VAS renginių sistemoje taip pat teko teminėms literatūros ir meno darbų parodoms, kurios dažniausia buvo rengiamos kraštiečių gimimo ar veiklos jubiliejų progomis. Dalyvaujant sukaktuvininkams, jos vyko bibliotekose, muziejuose ir kitur. Antai, minint gimimo metines, informatyvios ir įsimenančios mokslo bei meno leidinių parodos surengtos prof. habil. dr. Antanui Tylai, skulptoriams Antanui Žukauskui ir Vladui Vildžiūnui, tautodailininkui Jonui Tvardauskui, aktoriui Ferdinandui Jakšiui, fotomenininkei Onai Pajedaitei, buvusiai sambūrio pirmininkei Ritai Virbalienei ir kitiems garbiems kraštiečiams pagerbti.

 

Personalinės knygų bei straipsnių parodos kartais buvo pristatomos ir jubiliejinių susitikimų su kraštiečiais metu. Kaip antai, fotomenininkei Onai Pajedaitei – Vilniuje, aktoriui Ferdinandui Jakšiui – Svėdasuose ir kt. Tiesa, parodų VAS surengė mažiau, nei kitų minėtų renginių, bet jos įvairios ir gražiai papildė ne vien buvusius knygų pristatymus, bet ir visą sambūrio renginių repertuarą.

 Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ atstovai Anykščių miesto šventėje. Iš kairės: pirm. Algimantas Indriūnas ir tarybos nariai R.V. Rimša bei dr. Juozas Lapienis. 2013 m. Janinos. Rimšienės nuotr.

 

Skaitlingiausią ir labai greit daugelio anykštėnų pamėgtą renginių grupę sudarė edukacinės bei pažintinės sambūrio narių išvykos ir ekskursijos. Jos buvo rengiamos nuo pat VAS įkūrimo ir dažnumu kasmet žymiai pranokdavo visus kitus sambūrio renginius. Ekskursijų temos buvo įvairios ir sambūrio nariai turėjo iš ko pasirinkti sau įdomiausias. Tai – krašto istorija ir gamta, literatūra, dailė ir muzika, senieji ir šiuolaikiniai Vilniaus statiniai, muziejai ir kt.

 

Visiems įdomios, pavyzdžiui, buvo literatūros ir meno išvykos į rašytojo Vinco Krėvės-Mickevičiaus, dainininkės Beatričės Grincevičiūtės, gydytojos, žolininkės, etnografės, habilituotos gamtos mokslų daktarės Eugenijos Šimkūnaitės, Bažnytinio meno ir kitus muziejus; istorijos ekskursijos į LR Prezidentūrą – susipažinti su pastatų ansambliu, įranga bei dovanų parodomis, į LR Ministrų Tarybos pastatus ir Valdovų rūmus bei jų požemius, Lietuvos nacionalinę Martyno Mažvydo biblioteką, Vilniaus Bastėją, Lietuvos banko Pinigų, Energetikos ir technikos, Muitinės muziejus, Šv. Kazimiero bažnyčią ir kt.; gamtos ir krašto pažinimo ekskursijos – į Vilniaus universiteto botanikos sodą (Kairėnuose ir skyrių Vingio parke), Lietuvos hidrometeorologijos muziejų, Verkių rūmus, po Vilniaus senamiestį, Pavilnių regioninį parką ir jo atodangas bei istorinius statinius, kelionės į Zarasų rajoną, po Žemaitijos dvarus, Suvalkus ir kt.

 VAS nariai Anykščių miesto šventėje. 2013 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Keliskart buvo aplankytos etninės lietuvių žemės Lenkijoje (Augustavas, Baltstogė, Seinai). Keliauta į Latvijos respublikos Rundalės rūmus, Agluoną, Baltarusijoje – Gardiną, Belovežo girią ir kitas vietoves bei šalis. Už šias ir kitas ekskursijas VAS nariai iki šiol liko dėkingi nenuilstantiems jų iniciatoriams ir organizatoriams, patyrusiems vadovams, sambūrio tarybos nariams J. Šedauskienei, J. Baublienei, A. Stackevičiui ir kt.

Be minėtų, VAS nariai atliko nemažai ir kitų prasmingų darbų. Pirmiausia, jie turėjo konkrečių įsipareigojimų ir aktyviai dalyvavo visuose PAB suvažiavimuose, tradicinėse Anykščių miesto švenčių programose bei kituose bendruose anykštėnų renginiuose. VAS nariai net keletą metų dalyvavo talkose, sodinant parką Anykščių girininkijoje, Troškūnuose, 2016 metais dovanojo asmeninių knygų gaisro nusiaubtam Anykščių rajono savivaldybės Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos Staškūniškio skyriaus (kaimo bibliotekos) dokumentų fondui atkurti ir pan.

VAS delegacija svečiuose pas kraštietį skulptorių Vildžiūną. 2012 m. L. Regelskio nuotr.

 

Svarbų vaidmenį, plečiant ir toliau rutuliojant sambūrio veiklą bei narių bendrystę, ypač – didinant VAS renginių patrauklumą, turėjo kraštiečių – žymių meno meistrų iniciatyvos ir konkreti pagalba. Šiuo atveju būtina prisiminti koncertų ir kitų meninių programų atlikėjų pasirodymus, vykusius anykštėnų susitikimuose, popietėse, vakaronėse bei kituose renginiuose. Be jų, vargu bau organizatoriai būtų sulaukę tokio didelio šių renginių lankomumo. Juk kuris išsilavinęs ir išprusęs žmogus, nenorėtų pasiklausyti vieno ar kito menininko, savo karjeroje pasiekusio profesinių aukštumų? O čia dar – ir savų, kraštiečių! Beje, scenos meno meistrų ir atlikėjų anykštėnai turi taip pat daug, kaip ir talentingų mokslininkų, rašytojų, literatų ar kitų menininkų. Nė vienas VAS renginys dar nebuvo surengtas be didesnės ar mažesnės meninės programos.

 

Aktyviausiais ir laukiamais sambūrio renginių svečiais bei meninių programų atlikėjais per aptariamą laikotarpį buvo teatro ir kino aktoriai Algimantas Bružas, Ferdinandas Jakšys, Dalia Michelevičiūtė, Tomas Vaisieta, operos solistės Rasa Juzukonytė (sopranas) ir Eugenija Klivickaitė (mecosopranas), Vytauto Didžiojo universiteto Muzikos akademijos Dainavimo katedros vedėjas, prof. Tomas Ladiga (bosas), solistai Simonas Strazdas (baritonas), Vytautas Bakula (bosas),

 

Tadas Girininkas (bosas), pianistės Paulina Dūmanaitė, Rūta Blaškytė, Aušra Motuzienė, Birutė Šernaitė, Olia Taškinaitė, Miglė Sakavičiūtė (arfa), Marius Sakavičius (violončelė) ir daug kt. Jų repertuaruose anykštėnams skambėjo kerinčios arijos iš klasikinių Džakomo Pučinio ir Džiuzepės Verdžio operų, smagios lietuviškos arijos iš kompozitorių Vytauto Klovos „Pilėnų“ bei Jurgio Karnavičiaus „Gražinos“, lyrinės Algimanto Bražinsko, Algimanto Raudonikio, Juozo Naujalio, Stasio Šimkaus, Juozo Tallat-Kelpšos dainos, taip pat lietuvių bei užsienio kompozitorių romansai.

Koncertuoja operos solistės Rasa Juzukonytė ir Eugenija Klivickaitė. 2017 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Didelę teigiamą įtaką VAS veiklai turėjo pozityvus kraštiečių verslininkų supratimas ir nuolatinis sambūrio darbų palaikymas, ypač – geranoriška jų finansinė ar kita parama sambūrio tarybos sumanymams realizuoti. Neabejotiną VAS narių pripažinimą ir pagarbą šioje srityje jau seniai pelnė šie „prisiekę“ anykštėnai – VAS renginių rėmėjai: UAB ,,Petro ofsetas'' savininkas Petras Kalibatas, verslininkas, VAS organizatorius ir pirmasis pirmininkas Vytautas Duknauskas, kavinės „Lakštingala“ savininkas Romas Katinas, Anykščių meras Kęstutis Tubis, buvęs Anykščių meras Sigutis Obelevičius, buvęs LR Seimo narys ir verslininkas, šviesaus atminimo Vytautas Galvonas, Svėdasų verslininkas Algimantas Čaplinskas ir daug kitų.

 

Kalbant apie VAS veiklą, ypač – patirtį ir pasiekimus, nevalia pamiršti ir kai kurių gražių bei prasmingų sambūrio susikurtų tradicijų. Pavyzdžiui, nuo pat jo įsteigimo, nerašytu širdies priesaku anykštėnams tapo kasmet rinktis į Signatarų namus ir kartu prisiminti Lietuvos valstybės atkūrimo dieną – Vasario 16-tąją.

 

Su tokiu pat dvasiniu pakilimu jau 10 metų jie noriai lanko Vilniuje, Vingio parke rengiamas etnografines Aukštaičių gegužines, kurios tarsi stebuklingas pasakų burtininkas, neša prisiminimuose kiekvieną tolyn nuo miesto akmeninio grindinio į tą nepaprasto grožio, palaimingą gimtąjį Anykščių kraštą, kur dar tebegyvena mūsų vaikystė ar besiskleidžianti jaunystė, su savo tėvų, seserų, brolių, kaimynų ir gimtųjų sodybų vizijomis, pirmosiomis gegužinių armonikos melodijomis ir į viršų dvasią pakylėjančiais Joninių laužais, įsiplieskusiais tyliais birželio vakarais ant miškingų Šventosios, Jaros ar kitų upių bei ežerėlių krantų laukymių.

 

Gilią prasmę šiandien įgauna ir nusistovėjusi VAS tradicija – susirinkti visiems į Karininkų ramovę ir kartu, pamiršus pilką kasdienybės monotoniją, žaismingai švęsti Atvelykį – tą paslaptingą ir romantišką pavasarinį gamtos atgimimą. Man rodos, kad vis labiau pasaulyje plintant visuomenės susvetimėjimui, uždarumui, individualizmui ir netgi patyčioms, mūsų etnokultūros bei tautinės tradicijos įgauna itin svarbią reikšmę. Jose tarytum užkoduota ir iki šiol vis dar stipriai gyva yra tai, kas šiandien dar jungia ir vienija mūsų žmonių bendruomenes į vieną būrį, skatina jų tarpusavio ryšius, supratimą, pajautą, pagalbą, solidarumą, tautinį bendrumą ir patriotiškumą. Žodžiu, visa tai, ko daugelis žmonių Lietuvoje ir visame pasaulyje šiandien jau ima vis labiau ir aiškiau pasigesti.

 

Baigiant 2001–2016 metų VAS raidos analizę ir trumpą veiklos apžvalgą, peršasi keletas išvadų:

1. Per visą savo gyvavimo ir darbų laikotarpį, sambūris ir jo veikla buvo bendras visų vadovų (pirmininkų, tarybos narių) ir eilinių VAS narių kūrinys. Tik jų ryžto ir sumanumo, motyvuotos visuomeninio darbo bendruomenėje sampratos ir intensyvios socialinės raiškos dėka, VAS galėjo daug metų Vilniuje gan sėkmingai gyvuoti ir nuosekliai plėtoti savo darbus, tenkinti sostinės anykštėnų bendravimo ir kultūros poreikius.

2. Per minėtą laikotarpį VAS atliko daug prasmingų ir reikalingų darbų:

 

sutelkė bendrai visuomeninei mokslo, kraštotyros ir kultūros veiklai didelį sostinės anykštėnų būrį ir motyvavo juos siekti sambūrio užsibrėžtų tikslų;

surengė savo nariams dešimtis įdomių – įvairios krypties, tematikos ir formos – mokslo žinių populiarinimo bei edukacijos renginių;

 

sumanė, išbandė ir ilgainiui savo praktinėje veikloje įdiegė Lietuvos Valstybės istorinių datų, kraštiečių gyvenimo ir veiklos jubiliejų ir aukštaitiškų etnokultūros švenčių, naujų knygų sutiktuvių, pažintinių išvykų į muziejus organizavimo ir daug kitų gražių kultūros bei edukacijos darbo tradicijų;

įgijo vertingos visuomeninio darbo patirties, kuri turėjo gan pozityvios reikšmės ne vien VAS ar kai kurioms Anykščių visuomeninėms organizacijoms, bet ir kitoms Aukštaitijos rajonų bendruomenėms, susikūrusioms ir veikiančioms Lietuvos sostinėje;

 

sustiprėjo ir išsiplėtė VAS bendradarbiavimo ryšiai su analogiškomis Anykščių ir kitų rajonų visuomeninėmis organizacijomis, ypač – tomis, kurios dalyvauja anykštėnų rengiamose Aukštaitijos etnografinėse gegužinėse ir lankosi kituose sambūrio kultūros renginiuose.

 

3. Nauji VAS vadovai (pirm. ir taryba, išrinkti 2016 m.) paveldėjo vertingą sambūrio veiklos įdirbį ir ilgametę darbo patirtį, kurią tinkamai panaudoję, galės sėkmingai žengti toliau, tiek organizuodami, tiek ir rikiuodami naujus darbus.

 

Jubiliejaus šventė

VAS jubiliejaus šventė įvyko 2017 metų balandžio 22 dieną, saulėtą ir pavasariškai šiltą šeštadienio popietę Vilniuje, Karininkų ramovėje. Anykštėnai čia kartu pažymėjo tradicinį Atvelykį ir minėjo garbią sambūrio penkiolikos metų įkūrimo bei veiklos sukaktį. Būtent čia ir buvo oficialiai užbaigtas šis gan ilgas, intensyvus ir įsimintinas VAS darbų istorijos laikotarpis.

Naujoji VAS pirm. Regina Smetonaitė. 2016 m. R.V. Rimšos nuotr.
 

Į jubiliejinę šventę salėje susirinko daugiau kaip 90 sambūrio narių ir garbių kviestinių svečių – tų institucijų, su kuriomis VAS iki šiol glaudžiai bendradarbiavo ar palaikė bent kokius dalykinius ryšius, atstovai. Sambūrio jubiliejaus minėjimas vyko pakiliai, šventiškai ir šiltai.

Pirmiausia visi šventės dalyviai sugiedojo Lietuvos Respublikos himną. Šventės vedėja dr. Audronė Galvonaitė pristatė garbius svečius, paskelbė šventės programą ir pakvietė prie mikrofono naująją VAS pirmininkę Reginą Smetonaitę pristatyti savo pranešimą.

 

Pasveikinusi visus šventės dalyvius su gražia sambūrio švente, ji glaustai priminė VAS istoriją ir apžvelgė pačius svarbiausius to meto anykštėnų darbus. Kartu pasidžiaugė dideliu, atliktų darbų sąrašu ir tais istorijos bei etnokultūros renginiais, kurie anykštėnams buvę įdomūs ir dėl to – gausiai bei noriai lankomi.

Po to, renginio vadovei paprašius, tylos minute buvo pagerbtas Anapilin iškeliavusių garbių anykštėnų šviesus atminimas.

F 25

Pranešimą skaito VAS tarybos narys Gediminas Grina. 2017 m. R.V. Rimšos nuotr.

 

Nemažai dėmesio susilaukė taip pat ir antrasis pranešimas, kurį šventės dalyviams pristatė sambūrio tarybos narys, kraštotyrininkas Gediminas Grina. Jame jis priminė VAS misiją visuomenėje, kalbėjo apie praeityje įgytą nemažą sambūrio darbo patirtį, artimiausius veiklos uždavinius ir sukurtų darbo tradicijų tolesnį puoselėjimą, o vėliau atsakė į kraštiečių klausimus.

 

Pasibaigus pranešimams ir pirmajai šventės programos daliai, priimti sveikinimų pakilo visi šventėje dalyvavę VAS pirmininkai: A. Gudelis, R. Virbalienė ir R. Smetonaitė. Dabar tribūna ir mikrofonas atiteko svečiams.

Savo atstovaujamų institucijų vardu VAS pasveikino PAB koordinatorė ir sekretorė iš Anykščių Judita Skačkauskienė, Kauno anykštėnų draugijos pirmininkė dr. Jolanta Zabulytė, Svėdasiškių draugijos ,,Alaušas“ pirmininkė Rita Skaržauskienė (ši organizacija su sambūriu glaudžiai bendradarbiauja nuo 2007-ųjų m.), Anykščių dailės ir kūrybos mokyklos direktorius Arūnas Vilkončius, Liudvikos ir Stanislovo Didžiulių viešosios bibliotekos direktorius Romas Kukta, Kurklių Stepono Kairio pagrindinės mokyklos istorikė Rasa Černiauskaitė ir Vilniaus rokiškėnų klubo ,,Pragiedruliai“ atstovas Linas Vilys. Buvo pagarsintas ir pirmojo VAS pirmininko Vytauto Duknausko sveikinimo laiškas, skirtas šventės dalyviams.

 

Paskui salėje prasidėjo linksmas apdovanojimų šurmulys. VAS padėkos raštų buvo daug, tad juos iškiliai įteikinėjo visi trys pirmininkai. Pirmiausia, už nuoširdų darbą sambūriui buvo apdovanoti VAS idėjos autoriai: Bronė Lukaitienė bei prof. Antanas Tyla ir Sambūrio iniciatyvinė grupė: gen. Jonas Andriškevičius, dr. Jonė Vaičiūnienė, dr. Loreta Stonienė, skulptorius Antanas Žukauskas, Valentinas Šapalas, Algimantas Bružas, Giedrius Valiulis.

 Karininkų ramovės salėje gausu anykštėnų ir svečių. 2017. R.V. Rimšos nuotr.

 

Už tokius pat nuopelnus padėkos raštai įteikti ir buvusiems pirmininkams: Vytautui Duknauskui, Antanui Gudeliui, Ritai Virbalienei ir Alfredas Puodžiūnui bei tarybos nariams: Janinai Baublienei, Gediminui Grinai, Rasai Juzukonytei, Albinui Milašiūnui, Irmai Randakevičienei, Antanui Stackevičiui, Jolitai Šedauskienei bei revizoriui Algimantui Sodeikai.

 

Už aktyvią pagalbą sambūriui, padėkos įteiktos Rasai Bražėnaitei, Tautvydui Kontrimavičiui, Loretai Uzdraitei, Laurai Katinienei, Laimučiui Regelskiui, Svėdasiškių draugijos „Alaušas“ pirmininkui Algimantui Aleksandrui Indriūnui ir tarybos nariui Romualdui Vytautui Rimšai.

 

Nepamiršti ir rėmėjai. Už ilgalaikę pagalbą sambūriui pirmininkė Regina Smetonaitė VAS padėkos raštus įteikė: Gaudentui Aukštikalniui (Karininkų ramovė), Meilutei Peikštenienei (Signatarų namai), Petrui Kalibatui, Daliui Rutkauskui ir operos solistams: Rasai Juzukonytei, Eugenijai Klivickaitei, Simonui Strazdui, koncertmeisterei Olgai Eleonorai Taškinaitei ir kt.

 

VAS jubiliejaus šventė baigėsi taip pat smagiai ir iškiliai, kaip ir prasidėjusi – bendra visų dalyvių daina. Dabar ją anykštėnai traukė visi kartu, o jiems mielai padėjo operos solistai. Savo atliekamais muzikiniais kūriniais, įterptais į šventės programą, jie labai vykusiai kūrė šventinę jubiliejaus nuotaiką ir minėjimo pertraukėlių metu.

Sambūrio veiklos šventinis minėjimas baigėsi maloniais pokalbiais su kraštiečiais ir kava prie gausaus vaišių stalo. Taip sambūris įžengė į naują savo veiklos etapą, atvesiantį jį ateityje į pilnametystę, o paskui – dar ir į brandos amžių.

Romualdas Vytautas Rimša,

VAS šventės dalyvis

Vilnius, 2017 09 12

 

(Taip pat žr.: Šilelis (Anykščių r.). 2017, rugpjūčio 11 (nr. 32); rugpjūčio 18 (nr. 33); rugsėjo 8 (nr. 36), p. 4-5)