 |
|
|
Apie mūsų teisėjus, teismus, pamintą teisingumą, apie valdžią aplamai, jau pasakyta nemažai. Kas turi ausis, tas išgirdo. Išgirdo ir tikiuosi suprato, kad tautos nekontroliuojama valdžia – degraduoja. Tai neišvengiama, dėsninga, patarlė „žuvis genda nuo galvos“, tik patvirtina, kad taip buvo visada. Tokia jau žmogaus kūniška prigimtis, kad ego faktorius – dominuojantis.
Mes ne angelai. Ne angelai ir valdžios ponai. O kadangi pastarieji turi daugiau pagundų ir galimybių, tai gedimas prasideda būtent nuo jų, nuo galvos. Tai reiškia, kad žmonių esančių valdžioje kontrolė turi būti žymiai didesnė negu paprastų piliečių. Bet mūsų valstybėje, prie dabartinės sistemos yra priešingai. Eilinis pilietis ir už pavogtą dviratį ar vištą į kalėjimą sodinamas, o valdžios ponas ir milijoną „prasukęs“, toliau savo „veiklą“ tęsia…
Man jau atsibodo apie tai kalbėti, kartotis. Todėl pabandysiu pažiūrėti į šią bėdą ne iš valdžios pusės, o iš priešingos. Kodėl piliečiai tokią valdžią ir toliau renka? Todėl, kad yra dalykų pranokstančių sveiką protą ir logiką. Ar tie žmonės, kurie rūko ir geria, nesupranta, kad tai žalinga? Supranta. Bet vis tiek tai daro…
Sanskrito terminai „samskara“ ir „vasana“ (šaltinis – Joga vasištha), kaip tik tai ir aiškina. „Samskara“ reiškia žmogaus patiriamus įspūdžius. Pvz. maisto valgymas, žaidimai, cigaretė, apsvaigimas nuo alkoholio, lytinis aktas ir t.t. Nesvarbu ar tai naudinga, neutralu, ar žalinga. Visi įspūdžiai palieka emocinį pėdsaką. Kol įspūdis patirtas kartą, kitą, tai – „samskara“, pėdsakas negilus, nepavergiantis. Bet daug kartų patiriant tą patį įspūdį, atsiranda priklausomybė… O tai jau „vasana“. Užkietėję rūkaliai, alkoholikai, narkomanai yra „vasanos“ gniaužtuose. Todėl išminčiai sako – NEPRISIRIŠK.
Daug šimtmečių, net tūkstantmečių žmonės gyveno pagal džiunglių įstatymus. Žmonių tarpusavio santykiai (vergija, baudžiava) laikėsi ant stipresniojo teisės ir silpnesniojo baimės. Todėl nieko nuostabaus, kad per amžius susiformavo ir iki mūsų dienų išliko vienos krypties valdžios vertikalė. Tai tokia gili „vasana“ žmonijos sąmonėje, kad dar nei vienai valstybei ar tautai nepavyko iš jos išsilaisvinti.
Triukšmingiausias ir daugiausiai vilčių teikiantis bandymas buvo prieš šimtą metų Rusijoje. Labai viltingai skambėjo V. Lenino lozungai nuo garsiojo šarvuočio Patiomkino : „ žemę – valstiečiams, gamyklas – darbininkams, valdžią – taryboms“. Bet nei vienas šių pažadų nebuvo ištesėtas… Todėl nei Tarybų Sąjungos, nei tarybų valdžios niekada nebuvo. Nes tarybos nuo žodžio – tartis. O kas tarėsi su anos valstybės piliečiais??? Nebuvo jokių tarybų… Tai tik žodžiai prasilenkę su tikrove. Buvo vienos partijos diktatas. Vieną diktatūrą pakeitė kita. Gavosi kaip toje pasakoje : „drakonas mirė – tegyvuoja drakonas“. Esmė (vienos krypties valdžios vertikalė), kokia buvo, tokia ir liko…
Kažkas labai gerai pastebėjo, kad revoliucijas sukelia idealistai, o tuo pasinaudoja aferistai. Jeigu pirmieji visuomenę bando pakelti į aukštesnį raidos laipsnį, tai antrieji (per asmeninės naudos siekimą) ją sugražina į senąją klišę.
Ta pati istorija kartojasi ir su demokratija. Skirtumas tik tas, kad antruoju atveju yra laisvi, demokratiški rinkimai į valdžią. Bet rezultate – tokia pat piliečių nekontroliuojama ir savanaudiškai besielgianti valdžia. Abiem atvejais (ir „tarybų“ ir „demokratijos“) valdžia su piliečiais nesitaria, o pastarieji savivaliaujančiai valdžiai neturi jokių poveikio priemonių. Todėl nebus jokio stebuklo, o priešingai – visiškai dėsninga, jeigu sulauksime to paties likimo, kaip ir ta valstybė.
Tarp šitų sistemų, taip vadinamos „tarybinės“ ir atstovaujamos „demokratijos“ esmingiausias skirtumas – atstatyta privati nuosavybė. Bet kadangi naujoji valdžia tokia pat (nekontroliuojama ir savivaliaujanti), tai privačios nuosavybės atstatymas davė ne tik teigiamas permainas. Dabartinė socialinė atskirtis ir valdžios ponų degradacija anuos laikus gerokai pranoksta.
Kaip prie „tarybų“ valdžios nebuvo tarybų, taip prie atstovaujamos „demokratijos“ nėra tikros demokratijos. Abiem atvejais melas ir apgaulė. Tikra demokratija bus tada, kada piliečiai valdžią ne tik rinks, bet ir kontroliuos, šalins, atstatydins. Kaip tai turėtų atrodyti? Elementariai.
Per kiekvienus seimo rinkimus rinkėjai nustato ir socialinį koeficientą (kiek kartų maksimalus biudžetinis atlyginimas gali skirtis nuo minimalaus). O busimoji vyriausybė, kaip vykdomoji valdžia, negalės iš šitų „rėmų“ išlipti.
Atsivertus valdžios puslapį, kaip kad internetinės bankininkystės atveju, pilietis turi teisę vertinti visų valdžios pareigūnų darbą, rašydamas pliusus arba minusus. Taip pat turėdamas galimybę savo vertinimą pakomentuoti. Savo ruožtu pareigūnas visada galės pasitikrinti savo reitingus, kokias padarė klaidas, kas taisytina. Taip pat galės viešai pasiteisinti ar pakomentuoti kieno nors (galimai) neteisingą vertinimą. Prisirinkus minusiukų daugiau nei pusė nuo visų vertinimų, privalės einamas pareigas užleisti kitam.
Taip būtų pakeista pati sistema. Nuo atstovaujamos „demokratijos“ būtų pereita prie dalyvaujamos, kurioje kiekvienas pilietis būtų savo valstybės pilnateisiu dalyviu. O valdžia iš ydingos vienos krypties vertikalės, taptų abiejų krypčių. Tokiu atveju būtų ne tik tramdoma degraduojančių valdžios ponų savivalė, bet proporcingai tirptų ir masins piliečių abejingumas. Nes jie realiai pajustų savo vertę, kad jie nėra NIEKAS. Pajustų teisingumą. Būtų panaikintas tautos padalinimas į visagalius valdžios ponus ir beteisius, statistinius piliečius. Tokią pilnos demokratijos sistemą, kurioje valdžia yra abipusio poveikio (ją turi ne tik visuomenės „viršūnėlės“, bet ir „šaknelės“) simbolizuoja gyvatė apžiojusi savo uodegą ir sudarydama ratą – tobulumo ženklą. Jeigu anksčiau galva ir uodega buvo kiekviena sau, į priešingas puses, tai dabar jos susijungę.
Pasvajokim, pasvajokim, nei viena mintis visatoje nepradingsta. Anksčiau ar vėliau…