į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Raimondo GUOBIO puslapis
2016-12-30. "Nepadėjus nėr ko kast"

Rašytojas Juozas Tumas - Vaižgantas savo kūrybai minčių sėmėsi iš tėviškės, surasdamas ir linksmų ir labai liūdnų istorijų. Parodydamas žmonių gobšumą ir kartu kvailumą, norą lengvai pinigų pelnytis, pasiremdamas tikru nutikimu parašė populiarią visais laikais rimtų ir paprastų sodžiaus teatrų bei vaidintojų mėgiamą pjesę " Nepadėjus nėr ko kast". Kai šis veikalėlis dar tarpukariu buvo rodomas Svėdasų parapijos salėje žiūrovų tarpe, pirmoje eilėje sėdėjo ir tos istorijos tikras herojus.

 

O istorija buvo tokia. Netoli Vaižganto gimtųjų Malaišių gyveno toks batsiuvys Kiaušas, kuris buvo smagus žmogelis, mėgęs išgerti ir neblogai pažinojęs Svėdasų bažnyčios zakristijoną Juozapą Baroną. Kartą baltosios mylėtojas labai norėdamas išgerti ir visai nebeturėdamas pinigų sugalvojo savo šiokį tokį bičiulį apgauti ir taip pinigų prasimanyti. Pririnkęs šukių, sudėjo jas į puodąi ir po krūmu pakasęs, o J. Baronui papasakojęs , kad matęs " degant" pinigus, tą vietą žinąs tereikia nueiti ir išsikasti.

 

Abu sumanymui pritarė ir nusprendė vieną dieną tuos pinigus išsikasti. Kad būtų drąsiau išgėrė buteliuką ir pasiėmė krapylą su šventintu vandeniu. Badydami metaliniu virbu žemę greitai pajuto po žeme esančią puodą. Pradėjo kast. Buvo jau sutemę, baugu. Kiek pakasęs Kiaušas perdavė kastuvą bendrui: " Imk, Juozapai, aš bijau". Zakristijonas kasa,o bičiulis jį baugina, tai kokį velėnos gabalėlį ant nugaros užmeta, neva tai piktosios dvasios nerimsta. Tuomet aplink pašlaksto šventintu vandeniu ir kasa toliau. Iškasė, iškėlė, mato - puodas pilnas šukių. Tada Kiaušas ir sako:

 

" Matyt pinigai užkeikti, tu nusinešk juos bažnyčion, padėk už altoriaus ir paprašyk, kad kai nieko bažnyčioj nebus kunigas jas pašventintų ir tuomet šukės atsivers į auksą. Būsi turtingas. Greičiau neškis kol velniai neapstojo. Viskas bus tau, o man dabar duok bent kiek " gatavais" ( grynais). Sako, kad auksu susivioliojęs žmogelis savo bičiuliui geradariui ar net 100 rublių padavęs. Susipylęs šukes į maišą ir Svėdasuos parsinešęs. Pritaikęs progą paprašęs tas šukes pašventinti kunigą - daug pinigų būsią, bet tas tik susijuokė ir pasakė: " Šukės buvo, šukės bus".

 

Taip ir pasibaigė ta istorija. O kai Svėdasų dramos mylėtojai tarpukariu pastatė Vaižganto pjesę " Nepadėjus nėr ko kast" J. Baronas dar tebebuvo gyvas. Jį pakvietė, į salę įleido be bilieto, pasodino į pirmą eilę. Kai baigėsi vaidinimas vargonininkas Petras Vinkšnelis paklausė: " Ar taip, Juozap, buvo?" Seniokui truputi nesmagu pasidarė ir tik sumurmėjo: " Nei taip buvo. Jūs čia labai pagražinot..."

Raimondas Guobis