Gegužė - pats pasaulio gražumas, švelni ir jau brandžiai tamsėjanti žaluma, gražiausi žiedai, saulė, dangumi besiritantys, lietumi nuūžiantys debesų kamuoliai, džiaugsmingi pragiedruliai, kai ką tik iš dangaus palaistyta žemė kaip deimantai spindi.
Tokią tad nuostabią dieną, visai nelauktai seni bičiuliai pasiūlė jungtis į jų bendriją kelionei.
Visai dar ankstyvą rytą sėdau į Romo vairuojamą japonišką automobiliuką, galinėje sėdinėje jau jaukiai šnekučiavosi ir džiugiai sveikinosi Žaneta ir Virginija - puikiausia komanda. Svėdasų kryžkelėje, pelniusioje miesteliui Europos centro šlovę sukame Kupiškio link. pro šalį bėga erdvūs kalvoti laukai, pušynai, leidžiamės į Jaros slėnį, šone lieka Adomynė,
Pakelės kryžius, toks neįprasta su šalia įkastomis begedinčių moterų figūromis, kalnas, pakalnė, miškas, keliukas į paslaptingąjį Šimonių miestelį, ir jau Kupiškis, kertame geležinkelio liniją, matosi raudonos gotikinės bažnyčios bokštai, įvairiaspalviai trobesių stogai, siūlau užsukti į muziejų apžiūrėti legendinių tauro ragų ar buvusį Svėdasų kleboną kanauninką Vladą Rabašauską aplankyti. Bet moteriškės nesutinka, jos turi idealų kelionės planą, tad reikia nesiblaškyt, o ir Romas susirūpinęs savo ūkiu, norėtų grįžti dar su šviesa ir ką nors nuveikti nemenkame bityne.
Lėvens slėnis, o kokia didybė ir tėvynės grožis, sodybos su žydinčiais sodais ir bekrutančiais sodiečiais, tapytojo vertas paveikslas virš dieviškos žalumos baltuojantis Palėvenės dominikonų bažnyčios bokštas. nuoroda į Puponių kaimą, tą patį kur vaikystėje gyveno su šeima iš Rygos grįžęs svėdasinio Butėnų kaimo vaikas Albertas Juzėnas, būsimas liaudies rašytojas Juozas Baltušis. Vaizdai nuostabūs, mūsų pokalbiai prasmingi. Štai ir Aukštaitijos didmiestis Panevėžys, lendame jo pakraščiu pro geležinkelio stotį, lendame Šiaulių link, kairėje lieka didingi " Babilono" pastatai ir vėl erdvios lygumos, javais žaliuojantys laukai, geltonuojančios žiedais rapsų platumos.
Vos nepralekiame į kelionės planą įtraukto Burbiškio dvaro. Statom automobilį į gerokai išmaknotos aikštelės pakraštį, susirinkęs būrelis vyrų ruošiasi pjauti kažkam tai užkliuvusį baltomis žvakėmis žydintį kaštoną. Lyg tai jis šiek tiek nulinkusia šaka užstoja mergelės Marijos skulptūrą. Baltamūriai vartai, gražūs su išspaustu dvaro rūmų siluetu lankytojų bilietai, alėja ir batai balytais akmenukais papuoštas keliukas, vešlūs senmedžiai, storakamieniai žilvyčiai, jau ne vieną šimtmetį matęs ąžuolas, kanalų labirintas, tamsiame vandenyje pulkeliais nardančios žuvys didelės ir mažesnės salelės, kalneliai, slaptos vietelės įsimylėjusiems ir mūriniai mediniai tilteliai.
Žengiame per puošniausiąjį, keturių riaumojančių liūtų figūromis padabintą, priešais poeto Adomo Mickevičiaus paminklas - stovi visu ūgiu, į lyrą pasirėmęs veidas taurus, ilgi plaukai tvarkingai sušukuoti ir prasmingiausi žodžiai: " Litwo ojczyzna moja" ( Lietuva - tėvyne mano). Netoliese ir paminklas Vytautui Didžiajam, teigiama, kad tai pirmasis paminklas tėvynėje legendiniam Dižiosios Lietuvos kunigaikštystės - imperijos nuo Baltijos iki Juodosios jūros valdovui. Visas šias skulptūras XX amžiaus pradžioje sukūrė jaunas ir gabus skulptorius Kazimieras Ulianskis, tas pats kuris nulipdė ir Debeikių bažnyčios didžiojo altoriaus figūras, buvo Pirmojo pasaulinio karo metu mobilizuotas į rusų kariuomenę ir žuvo.
Žvalgomės po dvaro mūrus - karietos, vežimaičiai, egzotiškos dar XIX amžiuje Anglijoje pagamintos vilnų mynimo mašinos, unikalus garinis motoras ant ratų, rūmuose - paveikslai, fotografijos, čia nuostabią aplinką 1809 - 1940 metais kūrusios Boženskų šeimos istorija, muzikinė dėžutė... Žavingos muziejininkės pasigodojo, kad nors dirbti įdomu, bet čia, šitame akmeniniame rūme visuomet - ir žiemą vasarą drėgna ir šalta. Išeiname į sodybos pasididžiavimu laikomus tulpių laukus. Gal kiek jau ir pavėlavome, didžioji šventė jau praėjusi, žydėjimas vysta, liūties juodžemiu aptaškytas, bet įvairiaspalvių žiedų jūroje klajodami vis dar gėrėjomės. Daugybė žmonių, krutančių, dirbančių laukuose, šiltnamiuose, parke.
Pilkšvo plento ūžesys po greitai besisukančiais ratais. Kita stotelė - Šeduva. Gelsvai balti, reto grožio, išraitytos stogeliaIs bažnyčios bokštai, sukame per senamiestį, nuo seno turtingą bankais, ilga tiesia gatve priartėjame prie malūno. Pakelės žibintus laikančios velniukų figūrėlės, augalų augalėlių, ypatingai įvairiausių pušaičių turtingas parkelis, svaigiai džiuginančios sūpuoklės, šimtametis malūno mūras. kopiame į trečią aukštą, viduryje išlikusi pagrindinė ašis, ant jos sukinėjosi kepurė su sparnais, dantračiais sujungtomis pavaromis sukamos girnos ir kiti mechanizmai. masyvus stalas, vos pastumiamos kėdės, pasieniuose dar šiek tiek šilti radijatoriai - juk tik gegužės 14 - oji. Valgome blynelius, geriame kavos. tamsiaplaukė, paslaptingai susimąsčiusi, tamsiai pasirėdžiusi padavėja, siena nukabinėta padėkomis už sėkmingą verslą, už paramą krepšininkams ir net gražiausių kojų konkurso mecenatystę.
Prie pakelės užeigos " Žarija" tarsi atliekame tautinį ritualą, pamąstome ir prasmingai pasikalbame apžiūrėdami ratu sustatytų senovės lietuvių dievų skulptūrų parką. Čia ir perskeltu veidu, žaibais užsimojęs Perkūnas, laimę dovanojanti Laima, rūstus Pikulis, Patrimpas, ir Romo bei jo bičiulių globėja Austėja.
Smagus lietus, super naujas plentas, klaidus posūkis ties Kairiais ir nesėkmingas bandymas patekti į Naisius. Na ir tebūna jie šį kartą neaplankyti. Radviliškis - netikėtai jaukus ir judrus, pilnas žmonių miesto centras, medinukė, pjaustinių ornamentais išpuošta, daili kaip žaisliukas varpinė - stebuklingai išlikusi per kadaise labai seniai siautusį gaisrą. Nuo laiko pažaliavęs, nuskelta kepure Valdajuje lietas senas varpas. Bažnyčia mūrinė, statybininkai dar kelia naują bokštą, viduje jauku, beveik nėra paveikslų, altoriai kuklūs, tvarkingi suolai kuriose užtektinai pridėta giesmynų, atversta šventraščio skaitinių knyga, Velykų džiaugsmą menantis sidabrinis kryžius padabintas karališkai raudona juosta. O kryžius visiškai toks pats kaip Svėdasų bažnyčioje, tik daug labiau sidabru švytintis, su tokiu pačiu žolynų ornamentu ant koto burbulo tik kas jį padovanojo įrašyta, kai kad pas mus ( grafienė Marikonienė) nėra. Gerų išraiškingų akių moteriškė zakristijoje lyginusi bažnytinius baltrūbius, noriai su mumis kalbėjosi ir pažymėjo, kad jų klebonas ypatingas.
Galežinkelio stoties baltamūris rūmas, nedidelė laukiančiųjų salė, dvivėrės automatinės durys, tvarkingai sukabinti tvarkaraščiai, atverta kasa, ten budintis žmogelis, perono laikrodis, kelios eilės neįprastai plačių bėgių, raudonų plytų, baravyko kepurės formos stogeliu,. aukštas vandens bokštas. senas garvežys, o kokia jo didybė, pasijunti kaip nykštukas, ropščiuosi ant laiptukų, žvilgteliu į kabiną - erdvi. Koks jo ilgis - gal dešimt metrų. Koks aukštis - gal 5 - 6 metrai, o kur jis pagamintas? ant gal pusantromerinio aukščio rato, o gal ant kokio patepimo taško dugnelio surandu užrašą " Rollenger"? Koks jis didžiulis suvoki kai prie jo minutėlei stabteli Virginija.
Super naujų kelių labirintai, permatomos sienelės saugančios piliečius nuo triukšmo gyvenvietėse, vėl pliuptelėjęs lietus ir jau Šiauliai. Odininko Frenkelio senosios gamyklos mūrai, jo vila - dabar provincijos dvaro ekspozicija, ir iš Latavėnų Okuličių dvarelio gauta Lietuvos valdovų portretų kolekcija turtingas muziejus. Posūkis į dešinę. Melsvuoja Talsos ežeras, ant aukštos kolonos spindi Šaulio - auksinio berniuko skulptūra, čia pat ir ant miegančio jaučio kalvos bokštą iškėlusi katedra, sukame į Rygos kelią. Lygumų jaukumas - tiek daug beribio grožio dangaus.
Tolumoje - Kryžių kalnas, ta koplytėlė, kurioje šventasis Jonas Paulius II vadovavo iškilmingoms pamaldoms, pranciškonų vienuolyno siluetas - taip gera tai paglostyti žvilgsniu. Meškuičių miestelis, tarp medžių raudonplyčiai bažnytėlės bokštai, papilkėjęs senosios pieninės rūmas, šioks toks kaminas, gatvės, gatvelės, medžiais apkaišyta troba, kur prabėgo Virginijos vaikystė, paauglystė. Jauku, tvarkinga, daug šventų paveikslų, knygų, tarp kurių ir Česlovo Kavaliausko " Tarp fizikos ir teologijos" ir Aleksandro Merkelio " Vaižgantas" - juk motina buvo svėdasiškė. Bičiuliškas arbatos gėrimas.
Stabtelėjimas Šiauliuose, pramoniniame rajone prie butėniečio Petro Barono įmonės " Slada" Virginija susitinka sesę, kažką jai atvežė. Keletas žodžių, lietuviškas atsisveikinimas ir mes vėl kelyje. stabtelėjimas prie pakelės užeigos kur prekiauja kepiniais nesėkmingas - pietauti dar nepriima. Kelionė " non stop", tuo pačiu keliu kurį jau aprašiau, bet vis nauji įspūdžiai, tarsi iki tol nepastebėtas visai pakely pūpsąs Subačiaus miestelis, Lėvuo, Kupiškis ir jau brangieji Svėdasai.
Šiek tiek po 17 valandos jau sėdime kavinėje " Pas Gedą" ir valgome labai gardžiu ir sočius šaltybarščius bei bulvinius blynus. Visur gerai, bet Svėdasuos geriausia...