į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
NAUJIENOS
2023-04-27. MŪSŲ BALTUŠIS

Kristoferis Voiška


JUOZAS BALTUŠIS


Šiandien sueina 114 metų, kaip 1909 m. balandžio 27 d. Rygoje gimė vienas žymiausių XX amžiaus lietuvių rašytojų-realistų, Albertas Juozėnas, daugumai mūsų žinomas JUOZO BALTUŠIO slapyvardžiu.
Kilęs iš darbininkų šeimos, ankstyvą vaikystę praleido Latvijoje, o paskiau Rusijoje, į kurią karo metais buvo pasitraukę tėvai. Po karo Juozėnų šeimai grįžus Lietuvon, gyveno Kupiškio valsčiaus Puponių kaime, kur pas buožes ragavo ir piemens, ir samdinio duonos.


Jaunu vyru jau būdamas, 1929 m., persikelia Kaunan, kur spaustuvėje dirba raidžių rinkėju. Čia pradeda vaikščioti po darbininkų ir kultūros klubus, susipažįsta su kairiąja to meto inteligentija, kurį jį pastebi Kazys Boruta, iš karto įžvelgęs Alberte literatūrinį talentą bei paskatinęs jį imtis plunksnos.


To pasėkoje, 1932 m. gimsta pirmieji apsakymai: "Cukriniai runkeliai", "Savaitė prasideda gerai" ir kt., realistiškai vaizduojantieji tuometės Lietuvos ir kaimo, ir miesto visuomenės gyvenimą, jo prieštaravimus iš atitinkamai klasinių darbo liaudies pozicijų, neslepiant gilaus humanizmo, susirūpinimo socialiniu teisingumu. Tuo pačiu, gimsta ir Juozo Baltušio pseudonimas, lydėsiąs Juozėną visą likusį gyvenimą.


Kaip ir jo vienaminčiai, 1940 m. posūkį J. Baltušis sutinka entuziastingai, kaip lūžį Lietuvos ir lietuvių tautos gyvenime, atveriantį kelią jo paties puoselėtų, kūryboje reikštų socialistinių idealų įgyvendinimui. 1940-1941 m. dirba "Valstiečių laikraščio" redakcijoje, o vokiečiams užpuolus TSRS, evakuojamas į Rytus, kur dirba Maskvoje įsikūrusiame Radijo komitete kaip vienas iš Lietuvos antifašistinio pasipriešinimo balsų.


Išlaisvinus Lietuvą, 1944 m. apsigyvena Vilniuje, kur iki 1946 m. vadovauja Lietuvos radijo komitetui. Paskiau, nuo 1946 m., atsideda literatūrinei veiklai, dirba žurnalo "Pergalė" vyr. redaktoriumi, veikia tuometės Rašytojų sąjungos partinėje organizacijoje. Šiais pokario metais pasirodo jo dramos kūriniai - "Gieda gaideliai" (1947), "Anksti rytelį" (1953), taipogi skirti jam betarpiškai pažįstamam tarpukario valstietijos gyvenimui.


1957 m. išeina chrestomatiniu tapusio Baltušio socialinio romano, "Parduotos vasaros" pirmasis tomas (antrasis - 1969 m.). Jame vaizduojamas buržuazinės Lietuvos kaimas, visų pirma per piemenuko prizmę - parodant jo padėtį, kasdienius vargus, darbą pas buožes. Viena vertus, veikėjų charakteriai pateikiami kiek schematiškai jų socialinės padėties, klasinės priklausomybės, pagrindu ("visi buožės - blogi, darbininkai - geri", ir t. t.), kita vertus, šis vertinimas nebuvo "iš piršto laužtas", bet paremtas asmeniniu rašytojo patyrimu, mat viską, ką aprašė, jisai arba pats patyrė, arba iš šalies regėjo.


1973-1976 m. išeina dvitomė J. Baltušio autobiografija, "Su kuo valgyta druska", kurioje atskleidžiamas rašytojo gyvenimo kelias nuo vaikystės ir jaunystės kaime, iki Kauno ir įžengimo lietuvių literatūron. Itin ryškiai atsiskleidžia Baltušio, kaip savamokslio rašytojo, "rašytojo iš liaudies" ar, kaip kaip kas paskiau teigs, "iš dievo malonės", faktas. Pagal rašytojo apsakymus, noveles, tuo tarpu, kuriami kino filmai ("Gyvieji didvyriai", 1959 m., "Virto ąžuolai", 1976 m.).


1979 m. išeina paskutinis žymus, savotiškai Baltušio, kaip rašytojo, kelią vainikuojantis kūrinys - "Sakmė apie Juzą". Tai - realistinis ir kartu savotiškai epinis, pasakojimas apie XX amžiaus lietuvių valstietį, apie šio tipo žmogaus likimą tuomet vykusiame epochiniame ir santvarkų virsme (smetonmetis, karas, tarybinės valdžios įtvirtinimas ir t. t.).


Senatvę Baltušis pasitinka, atrodytų, savo amžininkų pripažintu klasiku, kurio darbai ne tik masiškai spausdinami bei skaitomi Lietuvoje, bet verčiami ir į kitas tiek TSRS, tiek pasaulio tautų kalbas. "Perestroikos" ir ją sekusio TSRS iširimo kontekste, tačiau, rašytojo likimas iš esmės apsiverčia - dėl Lietuvoje įsismarkavusios rusofobijos, antitarybinės ir antikomunistinės psichozės, jis tampa atstumtuoju...


Tai lemia aplinkybė, kad, skirtingai negu dauguma, J. Baltušis neišvertė kailio, likdamas TSRS ir Tarybų Lietuvos šalininku, kokiu būdamas, 1991 m. miršta. Dėl principingumo sulaukęs "nepriklausomosios" Lietuvos pasmerkimo, Baltušis šiai dienai lieka išimtas iš mokyklinių literatūros programų kaip, atseit, "negeras", nes "nuosekliai sovietinis", rašytojas. Iš kitos pusės, per paskutinius keletą metų išleisti trys jo dienoraščių tomai byloja Baltušį kritiškai vertinus ir tuometę tarybinę tikrovę, tiesa, toli gražu ne iš antikomunistinių, miesčioniškų, bet iš giliai šalies negeroves išgyvenančio piliečio, patrioto pozicijų.


Na, o tai neturėtų būti keista, nes juk adekvatus tikrovės matymas yra viena pamatinių realizmo sąlygų. Tuo tarpu, Baltušis realizmo principams ir liko ištikimas nuo pat pradžios iki pačio galo. Už tai šiandien jį ir gerbiam, toliau atsimenam ir skaitom...