į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
Nemokėjęs pykti, šypsojęsis visiems...

“Kaip greitai pavasario dienos prabėga.
Vos pražydę nubyra žiedeliai balti.

Gal todėl tylią naktį ir ievos nemiega,

o pabalę vis liūdi skausmingai ilgai...” 

 

– Svėdasų bibliotekos literatų klubo “Sietuva” kūrybos rinktinėje “Baltieji debesys” (2000 m.) rašė Lietuvos kaimo rašytojų sąjun- gos narys, ilgametis Svėdasų vidurinės mokyklos, dabar besiva- dinančios Vaižganto vardu, lituanistas Tautvydas Kazlauskas. 

 

Jis buvo ne vieno svėdasiškių literatų rinkinio bendraautoris. Pernai metų rugsėjį “Pasaulio anykštėnas” pristatinėjo T. ir S. Kazlauskų knygą “Atspindžiai”, spausdino žiupsnelį ironiškų T.Kazlausko sentencijų. O šio vasario 20 dieną, jau ligoninėje sulaukęs aštuoniasdešimtmečio, garbusis Mokytojas ir Literatas iškeliavo Anapilin. Čiukų kaimo, Šimonių girios vaikas nuo mažens linko prie gamtos,  literatūros, kalbų, meno, istorijos.

 

Vilniuje studijuodamas lituanistiką, 1956 m. neliko abejingas įvykiams Vengrijoje, atgimstančios tautos nuotaikoms tarp mūsų universiteto studentų ir dėstytojų; uolūs sovietmečio “klapčiukai” vėliau nepraleisdavo progos jam to prikišti. Po kelerių metų pertraukos baigęs studijas ir tapęs mokytoju, T. Kazlauskas literatūros kūrinių herojų, tauriais gyvenimo pavyzdžiais skleidė laisvą, nei politinių, nei religinių kanonų nevaržomą dvasią ir mintį.

 

Jis ir pats buvo šviesus, šiltas, geranoriškas, nuolatinė jo veido išraiška buvo šypsena. Neatsitiktinai ir šiandien dešimtys, šimtai Svėdasų vidurinės mokyklos (dabar besivadinančios J.Tumo-Vaižganto vardu) auklėtinių, paklaustų, koks mokytojas palikęs jiems šviesiausią prisiminimą, pirmuoju dažniausiai mini Tautvydą Kazlauską.

 

Kaip liudija buvę mokiniai, kolegos ir žmona Stasė, jis ne tik niekad nenusikeikęs, bet ir nepakėlęs balso, išvis nemokėjęs pykti, nors nestokojęs nei rimtų pavojų, nei skaudžių išbandymų, pasirinkimų. Su Juo, eruditu, plataus akiračio žmogumi, būdavo gera malonu susitikti, įdomu kalbėtis apie viską: literatūrą, mūsų visuomenės idealus ir kriterijus, antiką ar netgi nūnai populiarią ezoteriją.

 

Mėgo sveiką humorą, pats žinojo galybę linksmų, anekdotinių nutikimų. Juokas buvo pagrindinis jo ginklas kovojant su tamsumu, siaurakaktiškumu, “davatkiškumu” visose gyvenimo srityse.

 

Turėjo nepaprastai gerą atmintį ir galėjo neužsikirsdamas remtis mėgstamais autoriais (ypač mėgo cituoti J.V.Gėtę), minėti kitų pamirštas pavardes, įvykius. Mokytojas noriai ir aktyviai dalyvavo literatūriniuose vakaruose, miestelio šventėse, improvizuotu žodžiu yra palydėjęs nemažai  svėdasiškių į paskutiniąją kelionę. Mielai supažindindavo Svėdasų svečius su gimtojo krašto istorija, įdomiausiais žmonėmis, vedžiojo ekskursantus Vaižganto keliais.

 

Prisimindavo sovietmetį, kai Vaižganto vardas buvo tariamas su panieka, o vietiniai enkavedistai netgi norėję nugriauti jo paminklą. Švenčiant Svėdasams 500 metų jubiliejų, T. Kazlauskas susirinkusiųjų klausė: „Kodėl taip buvo niekinami žmonės, kodėl budeliai barbariškai elgėsi su savo aukomis, net ir mirusiems neduodavo ramybės? Matyt, juto, jog teisybė, laisvė vis tiek nugalės“.

 

Jautria, meistriška plunksna T.Kazlauskas yra sukūręs pluoštą eiliuotų ir neeiliuotų tekstų, paskelbtų įvairiuose rinkiniuose bei spaudoje. Dauguma jų remiasi autentiškais autoriaus išgyvenimais, konkrečiais žmonėmis. Jo dėka turime prisiminimus apie pokario partizanus Montę, Žalgirį ir kt., pirmuosius Svėdasų vidurinės mokyklos direktorius, mokytojus.

 

Iš eilučių tryško meilė gimtinei, žmonėms, optimizmas, idealizmo ilgesys. Atsisveikinimo žodį Svėdasų Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčioje taręs svėdasiškis Kauno Palemono parapijos vikaras vienuolis selezietis Ričardas Banys SDB pabrėžė, jog Tautvydo Kazlausko gyvenimas buvęs vingiuotas, tačiau nuoširdus ir skausmingas, ir niekam, išskyrus Aukščiausiąjį, nevalia teisti kitų, ypač – ieškojusių tikros Tiesos ir Šviesos.


Rimantas Vanagas

2010 m., kovas