Simonas Tadas Stanevičius

(1799-1848)

Šiandien Simonui Tadui Stanevičiui būtų sukakę 215 m.    

Vienas iškiliausių XIX am˛iaus lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, labiausiai žinomas savo pasakėčiomis. Vyrtesnioji karta pasakėčias dar prisimena iš mokyklos laikų.

Gimė 1799 m.

rugsėjo 26 d. (dab. Raseinių raj.) smulkių žemaičių bajorų šeimoje. Nuo 17 metų pradėjo gyventi savarankiškai, studijoms pinigus uždirbdavo pats. Mokėsi Kražių gimnazijoje, vėliau liko ten dar metus, dirbo korepetitoriumi*, tačiau po metų išvyko. 1822 metais įstojo į Vilniaus universitetą, kuriame tuo metu vyravusi lietuvybės dvasia padarė lemiamą įtaką Stanevičiaus pasaulėžiūrai.

Po svarbiausių darbų išleidimo 1829 m. (gramatika, liaudies dainų rinkinys ir pasakėčios) jį pradėjo remti grafas Jurgis Pliateris. 1848 m. mirė susirgęs džiova. Palaidotas Švėkšnos kapinėse.

Kūrybinį S.Stanevičiaus palikimą sudaro odė "Šlovė Žemaičių" ir šešios pasakėčios.

Stanevičiaus kūryboje svarbūs tautosakos motyvai, jo kūryba artima liaudžiai. Pasakėčiose dažnai išreiškė moralines idėjas, kartais naudojo senovės graikų klasiko Ezopo motyvus.

Reikšmingiausios S.Stanevičiaus pasakėčios yra "Aitvarai" ir "Arklys ir meška". Jose vaizduojama valstiečių buitis, išreiškiami jų interesai bei siekimai.

Pasakėčios

"Aitvarai" žemaitis (valstietis) - pilnavertis žmogus, lygus kitiems, gyvena savo žemėje laisvas, laimingas ir visko pertekęs. Žemė, laisvė, darbštumas, geri darbo įrankiai - jo laimės ir gerovės pagrindas. Pasakėčia kupina valstiečio pranašumo jausmo, pasitikėjimo savimi, savo vertės supratimo.

Politinėje

"Arklio ir meškos" pasakėčioje S.Stanevičius parodė valstiečių nuskurdimą, jų vergišką padėtį, "sunkią nevalią" baudžiavos priespaudoje. Pasakėčios veikėjai, pavaizduoti meškos ir arklio alegorijomis*, yra žemaičiai ir aukštaičiai. Šia pasakėčia S.Stanevičius skelbė tautinį lietuvių bendrumą.

*alegorija - abstrakčios sąvokos reiškimas konkrečiu vaizdu. Pvz., taiką žymi baltas balandis.

Įprastos alegorijos yra patarlės ir priežodžiai: "Lenk medį, kol jaunas."

*korepetitorius privačiai padeda mokiniui rengti pamokas, rengtis egzaminui

            ŠLOVĖ ŽEMAIČIŲ

Aukšta daina

Mačiau Vilnių, šaunų miestą,

Seną mokslų gyvenimą,

Nuo žemaičių beapsėstą

Ir jų tikrą sutarimą.

Šlovė visus sujudino

Gera tėviškei daryti,

Ir, ką amžiai pagadino,

Čėsas yra sutaisyti.

Daugel metų sviets rokavo,

Mūsų žemė kaip pražuvo,

Kaip užmiršo kalbą savo

Ir užmiršo, kuomi buvo.

Tarp žemaičių vis atgijo

Garbė tėvų ir liežuvis,

Meilė tarp jų išsiliejo,

Prasidžiugo ir lietuvis.

Šimtabalsis garsas lėkė,

Ilgus sparnus plasnodamas,

Nepaliaudams šaukė, rėkė,

Po pasaulį skrajodamas:

,,Veizdėk, sviete nusiminęs!

Kas ten šiaurėj atsitiko,

Lietuvos senos giminės

Pražuvime sveikos liko.

''

žemaičių beapsėstą - Vilniuje šiuo kultūrinio atgimimo metu studijavo daug žemaičių, todėl Poška rašo, kad Vilnius buvo žemaičių "apsėstas"

čėsas = laikas

sviets = pasaulis, čia: žmonės; rokavo = kalbėjo

liežuvis - čia: kalba

veizdėk = žiūrėk

AITVARAI

Žemaičių pasaka

Ant sraunios upės, pagal ąžuolyną seną,

Vienkiemyj, daugel metų žemaitis gyveno.

Nebuvo ten aplinkui nė jokio kaimyno,

Kurio būtų taip didi ir graži šeimyna.

Pilni tvartai galvijų, javai netelp klėtyj;

Nerasti laimingesnio cielame pasvietyj.

Buvo garsas aplinkui ir visi žinojo,

Jog namus to žemaičio aitvaras dabojo.

Kaipo lakstė patrobiais, ne vienas tai matė,

Ir, nutūpęs ant stogo, ką parnešęs, kratė.

Juk ir zolabai stogų nuspardyti buvo,

Ir artimiems kaimynams šiens ir javai žuvo.

Ant to garso pas žmogų atėjęs urėdas:

,,Ar tu, - sako, - neturi gėdos!

Aitvarą pas save laikyti!

Kaimynams iškadą daryti!"

Atsakė žmogus, dvasioj juokdamasis savo;

,,Mano aitvarai neapgavo

Nei vieno

Kaimyno,

O daugiems daug gero padarė."

Ant to žodžio urėdas tarė:

,,Parodyk gi tu man aitvarus savo."

Tuojaus žmogus urėdą už rankos pagavo

Ir vedė ing prieklėtį,

Kur buvo žagrės, dalgiai ir kirviai sudėti.

,,Šitai, - sako, - aitvarai, kurie viską gera

Gyvenime daro."

klėtis - trobesys ar trobesio dalis javams pilti

cielame = visame; pasvietyj = pasaulyje; krašte, šalyje

garsas = gandas (apkalbos)

zolabas = šelmuo = stogo viršūnė (ridge of a roof)

šiens = šienas

urėdas - istor. dvaro ūkio vedėjas, prievaizdas.

iškadą = žalą

dvasioj = viduj, širdyje

daugiems = daugeliui

ing = į; prieklėtis - pastogė prie klėties priekio

(ppr. lentinis pakilimas)

žagrė - žagre arė žemę (wooden plough)

Lietuvių patarlė: žagrė su akėčiom pačios neturtingos, o visą svietą maitina.

                       ARKLYS IR MEŠKA

Kur Nevėžis nuo amžių pro Raudoną Dvarą

Čystą1 vandenį savo ing Nemuną varo,

Tenai, kad vasarvidžiu2 saulelė tekėjo,

Juokės kalnai ir vilnys kaip auksas žibėjo,

Ilsėjos pančiuos arklys ant žolyno žalio,

Minėjo vargus savo ir sunkią nevalią3:

Kaip sunkiai vakar mėšlus per dieną važiojo,

Kaip maž4 naktį teėdė ir maž temiegojo.

,,Štai jau tek5 skaisti saulė ir lankos jau švinta,

Ir rasa nuo žolynų kaip sidabras krinta,-

Ir man jau reikės kelti ir prie darbo stoti,

Ir vėl ratus6 kaip vakar per dieną važioti."

Kad taip dūmojo7 arklys vasarvidžio rytą,

Staiga jis ten išvydo daiktą8 nematytą:

Valkiodama lenciūgą po žalius žolynus,

Vaikščiojo skardžiais kalnų meška po lazdynus.

Šokosi nusigandęs žirgelis bėrasis.

,,Nebijok,- tarė meška,- nieks pikta nerasis10!

Tėvai mūsų nuo amžių sandaroj11 gyveno,

Drauge gimė ir augo ir drauge paseno.

Štai ir dabar vienokia12 mus laimė sutiko:

Man lenciūgas ant kaklo, tau pančiai paliko."

1 čystą - tyrą, švarų

2 vasarvidžiu = vasaros viduryje

3 nevalią = sunkią dalią, sunkų likimą

4 maž = mažai

5 tek = teka

6 ratus= vežimą

7 dūmojo = galvojo

8 daiktą = dalyką

9 lenciūgą = grandinę

10 nieks pikta nerasis = nieko blogo nenutiks

11 sandaroj = taikoj

12 vienokia = vienoda

Vieno iškiliausių XIX a. pradžios lietuvių kultūros veikėjų bei rašytojų, pasakėčios žanro klasiko - Simono Stanevičiaus gimtoji sodyba, Kanopėnų kaime (Viduklės sen.) nuo 2009 metų yra Raseinių kraš to istorijos muziejaus filialas.

Nuotraukos iš muziejaus.