„Sapnų gėlė“ – trečia eilių knyga iš rūtų gvazdikėlių, kurioj vaizduotės žaismo, vasaros kvapų apstu. Toj pievoj siaučia saulė, žydi gėlės ir niekada nevysta žiedas tas, kurį man skynei Tu...

Ginas ŽIEMYS

KUOMET

Kuomet vakaris vėjas

Sugrįžo Aramėjon,

Mes po medžiu stovėjom,

Mums nieko nereikėjo.

Mums šniokštė aukštos šakos,

Dangus lengvai siūbavo,

Mėnulio gelsvas takas

Bučiavo skruostus tavo.

Ir aukso stirna ganės

Gilaus tarpeklio drobėje,

Ir tiško lyg fontanas

Raudono stiklo dobilas.

Išblyškęs mėnuo, žabalas,

Per dykumą ropojo,

Kol krito tartum vabalas

Po faraono kojom.

TAMSIOS KALĖDOS

Nors temsta aš dar be namų,

Šypsausi ir keliu einu.

Giria man sako, – tu atprask

Rinkt skiedras – darbą rask.

Nukirtęs medį šioj šaly,

Juk rąstą ritinti gali?!.

Nors temsta aš dar be namų,

Šypsausi ir keliu einu.

Tau sektųs gaudyti žuvis,–

Vinklus upokšnis šneka vis.

Nors temsta aš dar be namų,

Šypsausi ir keliu einu.

O daužosi širdis – girdžiu,

Sidabras krinta iš žvaigždžių,

Ir laukia guoly ties pušim

Vakarė – kūdikio akim.

MILDOS PAVASARIS

Lietus man sušlamėjo

Ir lūžo jo purslai,

Kvatoti ėmė vėjas

Ir lenkt medžius aklai.

Bet medžiai nepanoro

Draugaut su vėju, ne.

Po kojom krito oriai, –

Mylėjo jie mane.

Buvau gėlė – bajorė,

Vėl plaikstėsi skara,

Bučiavo ryto oras

Ir degino žara.

Kuomet vyriausias medis,

Gal ąžuolas, gal ne,

Per šviesią girią vedės

Žalių žvaigždžių fone.

GRĮŽIMAS Į SARAGOSĄ

Jei pakliūčiau Saragoson

Vėlų spalį, kodėl ne.

Kai pavėjui dreba uosiai,

Menantys tenai mane.

Kai po kojom upė plaukia,

Tartum valtyje dama,

Pro ražienų baltą lauką,

Vaiko vardą šaukdama.

Ir leutarai žengia orūs,

Nendrių vamzdžiais nešini,

Ir, išvertę pilvą storą,

Supas debesys pilni.

Kuomet laužas užsikosti,

Spjauna kibirkštį aukštai,

O žvaigždė sulaukia mosto

Ir pūga užkloja tai.

VASAROS LIŪTIS

Po aukštu riešutu sode

Aš tyliai dainavau,

Džiaugiausi liūtimi sodria,

Nes jaunas dar buvau.

Atėjo ji – ilgai laukta,

Lyg vasara lėnai,

Kasa jos buvo išpinta,

Žydėjo kaip linai.

Bučiavomės mes parugėj,

Po ąžuolu skaisčiu,

Kai plakė kojas mums dagiai

Tarp vieškelių plačių.

Liūtis per prarastus metus,

Laukus melsvų akių.

Ko verkia lapkričio lietus,

Kodėl su juo verkiu?..

PRIE ŠVENTOSIOS

                       Liudai ir Valentinui

Mes laukėm balto laivo,

O laivo to nebuvo,

Žaibų skaistumas blaivės,

Gegužis greit pražuvo.

Ir vasara atėjo,–

Tekėjo žalias rūkas,

O mes tebestovėjom

Prie nebylaus Puntuko.

Mes kėlėm duonos riekę

Ką tik nukirsto javo.

Ruduo įširdęs rėkė,

Kad visą auksą gavom.

Mes balto laivo laukėm,

Kurs trapią laimę veža,

Nors juodas varnas šaukė,–

Kad upė ta – miražas.

RUDENS KRAUJAS

Svajojai su manim

Po medžiais putinų,

Tačiau diena ugnim

Prasmego už kalnų.

Tuomet rašiau eiles

Ir didžiavaus tavim,

Tu sodinai gėles,

Aš laisčiau jas naktim.

Dabar keliuos, einu,

Kur saulė už kalnų.

Nes ieškau aš dienų

Skaisčių lyg putinų.

Tuojau naktis ateis,

Apglėbs žvaigždžių sparnu.

Padėti galvą leis

Ant uogų kruvinų.

BANJANAS

Palikęs savo būdą

Toli, už Ukmergės,

Keliausiu aš pas Budą,

Kad net kulnai mirgės.

Pabodo man pasaulis,

Vienoda jo daina,

Ir graužt tą patį kaulą,

Lyg šuniui per dienas.

Ilgai kilau į kalnus

Ir vėl žemyn ritaus,

Kad aš jau senas kelmas,

Net ir nepajutau.

Kuomet išvydau Budą,

Jis žvelgė į mane,

Ar buvo jau nubudęs?

Išliko nežinia…

Virš jo galvos banjanas

Jau kvietė mus ratan,

O ten, Dievuli mano,

Šypsojos motė man.

SAPNO GĖLĖ

Aš beldžiau į duris –

Žiojėjusion gelmėn.

Kamavos kambary,

Viršum aslos gėlė.

Kai aš grįžau namo,

Ji ėjo su manim.

Ištikima kaip šuo,

Nemigusi naktim.

Ją nuo savęs variau, –

Nemėgau aš gėlių.

Kitas vagas ariau

Ir rodžiau, ką galiu.

Dabar naktis niūri,

Paskui ilga diena.

Pasaulio vidury

Ji žydi vėl viena.

Dalisatė, 2016