ALDONA ŠIRVINSKIENĖ

MOTERIS IŠ PRAEITIES

Kūnas grimsta į upelio gaivą,

Nuogumas prilygsta šviesai.

Esi permatoma gyvastis

Savos žemės gelmių.

Myliu seniai – tu to nežinai.

Jaučiu esančią vandeniu tarp pirštų

Šiandien ir ateities kartoms.

Plaukai draikos voratinklių siūlais –

Esi legenda laumių praeities.

Vanduo nuprausia dulkes, tu šypsais:

Mylėk, mano moteris esi.

Laiką mintis pralenks,

Akimirką stabdau - aš čia - nenueik,

Negęstanti šviesa senos praeities,

Myliu seniai nors to nesakiau.

Ėjimas per darganotą lietų

Raukšles įspaudė, nudažė sidabru.

Dar pabūki šalia - pasiklydau

Jausmų painiuos labirintuos.

Pasiilgau šviesos iš akių gelmės,

Tyro gaivinančio bučinio.

Metai prabėgo – lūpos vis dega

Ugnim, ilgas ėjimas be kelio.

Ar sutiksiu, ar norėsi pažint, nežinia.

Tiek nedaug teprašau, mylėk-

Tavo moteris esu.

VIS DAR MYLIU

Gyvenimo viltis esi many

Sudužusi praeitis –

Veidrodžio šukė gyvenimo kely.

Delne saulės atspindis

Iš naujo dega meile.

Spindulys vilioja grįžti,

Many gyvena jausmai

Pabėgę iš tamsos į saują surinkti

Su atvaizdu saulės.

Vilioja taurė – šaltinio vandens

Ir nuodėmių midaus.

Kurią imi ir nesigaili,

Ištirpsti meilės glėby,

Jaunystės taku iš naujo atbėgi.

Supančioti žiedų žvelgiam

Atgalios – priesaika laiko grandinėm.

Meilė sklando erdvėj laisva

Ir pasaulis atgimsta.

Ateini glamonių banga

Kūnas dega ugny.

Ak, mano meile

Tu iki šiol nežinai – myliu Tave.

NOSTALGIJA ŽVAIGŽDĖTAM DANGUI

Netikėtai atėjai,

Nelauktai pasirodei.

Pabudo jausmai –

Ištirpau tavam delne.

Meilė degančiam kūne.

Susiglaudę sėdėsim

Ant protėvių kalvos,

Nuo prisiminimų svaigsim.

Nebučiuota, neglamonėta –

Neleidi pamiršt.

Kloja lapai auksiniai

Rudenėjančius kūnus,

Žalias samanų guolis

Ir žvaigždėtas dangus.

Mums nedaug tereikia,

Tik būti šalia.

Vėl ilgiuosi lelijų baltų

Ežero dangaus

Ir žvaigždėtos salos.

MANO ANGELAI

Mane atnešė angelai

Vidurdieny rugpjūčio.

Padėjo senai trobai

Prie numindžioto slenksčio.

Ar džiaugės tėvai –

Įkaršty darbymečio,

To nepamenu tikrai.

Daug gavau dovanų.

Meilę žydintiems laukams,

Ilgesį upelio srovenimui,

Prie jų – dar stiprybės.

Liko vaikystės ošimas,

Nors neliko liepų žalių.

Mano angelai skaičiuoja

Raukšles ir plaukus žilus,

Sėkmę su nesėkme seikėja,

Primena ašarų skonį

Ir degina meilės ugny.

Aš ne viena su manim angelai.

Vienatvė įsikibo senos mano

Lazdos kartodama – pričiupau tave,

Nepabėgsi toliau krėslo supamo,

Dabar tikrai įveiksiu tave.

Spragsi židiny likučiai slenksčio,

Angelai seną krėslą sūpuoja

Ar gali būt kas dar geriau?

Žemės miegas užkloja

Lino drapana pavargusį kūną -

Many gyvena angelai.

IŠĖJUSIEMS

(arba skambančiam medžiui)

Vaikšto stogais pasimetęs

Vakaro mėlynas rūkas –

Iš meilės upelio išplaukęs

Ir aš kaip baltas pūkas

Skrendu ieškoti tavęs.

Laišką į praeitį rašau,

Atsiliepk labai prašau,

Paukščio klyksmu

Ar ugniniu žaibu.

Žinau, atsakymo nebus –

Išėję žmonės negrįžta,

Sielos virsta paukščiais baltais.

Angelai ant kiemo vartų

Skaičiuoja sodybos metus

Ir tavuosius svečius.

Ištark tikėjimo žodžius,

Sustok po skambančiu medžiu -

Maldą pakartos varpai,

Giedos balti angelai

Mėlynam vakaro rūke

Ir meilė pakils paukščiais,

Vėjuotą dieną skambės varpai sode.