į pradžią   |   turinys   |   susisiekite  
NAUJIENOS
Pasaulio vientisumas

Gvename Pasaulyje, kuriame viskas tarpusavyje yra labai glaudžiai ir subtiliai susiję. Kiekviena Gamtos dalelė atlieka savo funkciją, sąveikauja su kitais Gamtos kūriniais ir papildo viena kitą. Nėra nei vieno nereikalingo Gamtos kūrinio, kuris būtų ir veiktų tik savo siaurų interesų labui.

 

Paklausykime ką kalbėjo vienas iš didžiausių XX amžiaus mokslininkų:

„Kiekvienas rimtas Gamtos tyrinėtojas kokiu nors būdu turėtų būti religingas žmogus. Kitaip jis net įsivaizduoti nesugebės, kad tie be galo subtilūs tarpusavio ryšiai, kuriuos jis stebi, yra ne jo paties sugalvoti. Bekraštėje Visatoje aptinkama be galo tobulo Proto veikla. Įprastas manęs, kaip ateisto, įsivaizdavimas – didelė klaida. Jei šis įsivaizdavimas kilo iš mano mokslinių darbų, turiu pasakyti, kad mano darbai yra nesuprasti… Be reikalo daugelis, žvelgdami į XX amžiaus katastrofas, graudena: „Kaip Dievas tai leido? Taip. Jis leido. Leido mūsų laisvę, bet nepaliko mus nežinomybės tamsoje. Gėrio ir Blogio pažinimo kelias nurodytas. Ir žmogui teko pačiam mokėti už klaidingus pasirinkimus“ (Albertas Einšteinas; 1879–1955).

 

Taigi, pirmasis principas – visa ko vientisumas. Egzistuoja be galo subtilūs ryšiai tarp visko, kas gyva. Jūs reikalaujate moksliškai pagrįstų įrodymų? Deja, tokiu atveju mes įsileistume į sudėtingiausią mokslinę diskusiją be pabaigos. Šis fenomenas iki galo ne tik nėra įrodytas, bet ir nėra išsamiai ištirtas. Jeigu tai iš viso įkandamas riešutėlis šiuolaikiniam mokslui. Nepaisant to, šis dėsningumas veikia. Veikia labai paprastai ir nepriklausomai nuo mūsų noro ar nenoro pripažinti jo egzistavimą.

 

Kaip manote, ar radijo bangos egzistavo iki jų atradimo? 1880 m. velsiečių kilmės amerikietis Deividas Hjūzas pademonstravo Londono karališkosios draugijos atstovams primityvų kibirkštinį siųstuvą, bandydamas įrodyti elektromagnetinių bangų egzistavimą. Draugijos atstovai jį sukritikavo, esą tai ne bangos, o indukcija. D. Hjūzas savo darbo nebetęsė. O kaip vėliau paaiškėjo, jis buvo teisus.

 

Mokslo yra užfiksuotas bei žinomas „šimtosios beždžionės“ efektas. Japonijoje, Kosimos saloje, gyveno kolonija laukinių beždžionių, kurias 6-ame praėjusio amžiaus dešimtmetyje mokslininkai maitino saldžiosiomis bulvėmis (batatais) mėtydami jas po smėlį. Beždžionėms patiko batatai, tačiau nepatiko smėlis, esantis ant jų. Gyvūnai nevalgė purvino maisto. Ir štai kartą 18 mėnesių patelė Imo suprato, kad gali šią problemą išspręsti nuplovusi batatą. Ji šio triuko išmokė savo motiną ir kitas beždžiones. O kai išmokusių plauti batatą beždžionių skaičius pasiekė 100, visos beždžionės gyvenusios toje saloje ir net kitose aplink esančiose salose staiga, be jokio atrodytų išorinio postūmio, irgi pradėjo plauti bulves.

 

Atrodytų, nieko antgamtiško. Tačiau reikalas tame, kad keletas mokslininkų grupių stebėjo beždžiones keliose skirtingose salose. Ir vienu metu, kai beždžionių, išmokusių plauti batatus, skaičius pasiekė tam tikrą ribą (sąlyginį skaičių 100), visos beždžionės visose salose ėmė valyti batatus. Turint omenyje, kad tarp jų nebuvo absoliučiai jokio kontakto, šį fenomeną paaiškinti labai sunku.

 

Ir tai įvyko su visomis Japonijos beždžionėmis, net zoologijos soduose. Nors nėra žinoma, bet gali būti, kad ir visame pasaulyje, tačiau tokie globalūs tyrimai nebuvo daryti. Kaip paaiškinti šį fenomeną? Daugelis sieja šį reiškinį su informaciniu Žemės ar kosmoso lauku. Mokslininkai paskelbė išvadas. Jų nuomone – tam, kad kokia nors populiacija (pavyzdžiui žmonija) gautų (įsisavintų) naują informaciją ar padarytų kokį nors atradimą, būtina kritinė būtybių (žmonių), kurie visi ieškotų atsakymo į iškilusį (iškeltą) klausimą, masė.

 

Tiesą sakant, manau, kad šios mokslininkų išvados yra tik ledkalnio viršūnėlė. Ir kad egzistuoja visaapimantis ryšys tarp visko, kas gyva. Jeigu Jūs asmeniškai to nepripažįstate, tai dar nereiškia, kad tai daro mažesnę įtaką visų mūsų gyvenimams. Kas neabejotina – tai, kad šitoje srityje mūsų laukia dar daug pritrenkiančių atradimų.

 

Išdrįsiu teigti, jog egzistuoja ryšys ir su vietove, kur žmogus gimė. Galite tai vadinti prielaida, o galite – intuityviu žinojimu. Apie tai galima spėti ne tik iš tam tikroje vietovėje gyvenančių žmonių specifinės kūno sandaros – odos spalvos, plaukų, akių formos ir t.t., bet ir prisitaikymo valgyti tai vietovei būdingą maistą. Yra darbų, kuriuose įrodinėjama, jog žmogui sveikiausia valgyti maistą, užaugintą vietovėje, kur jis gimė. Pavyzdžiui, daugiau naudos lietuviui duos kadagio uoga, užauginta Lietuvoje, o ne Makedonijoje. Ir atsisakydami taip rūpestingai mums paruoštos Gamtos dovanos mažų mažiausiai patys save silpniname ir naikiname. Galbūt kas nors tik to ir siekia?

 

Ryšį su gimtine liudija ir nostalgija, kurią jaučiate išvykę ilgesniam laikui svetur. Kol kas negirdėjau, kad kas būtų sėkmingai „išsioperavęs“ šį jausmą. Jį galima kurį laiką prislopinti intensyviu darbu, dar intensyvesniu laisvalaikiu ar adrenaliną keliančia veikla. Bet tai vis tiek lieka su jumis. Ir primena apie save kiekvieną kartą, kai šiek tiek nurimstate nuo nuolatinio „bėgimo“.

 

Kita vertus, stebina mūsų valdžios užsispyrimas ir tokios neklystančios pozicijos demonstravimas žemės pardavimo klausimu. Iš kur tas žinojimas? O gal Pasaulyje yra sėkmės pavyzdžių, kai Tauta pardavė savo namus: žemes, vandenis, miškus – ir po to išliko bei oriai ir turtingai gyveno? Sakote, tai – pati naujausia ir moderniausia teorija, kuri kol kas dar neturi patvirtinimo? Tai gal palaukime 20–30 metelių ir pasižiūrėkime kuo kitoms tautoms pasibaigs šis eksperimentavimas su savimi? O tada ir nuspręsime.

 

A… tiesa. Juk laikas nelaukia. Popieriniai pinigai tiek ilgai neištemps, pavirs makulatūra, bus perdirbti į tualetinį popierių ir panaudoti pagal paskirtį. Tada bus sunkiau valstiečius lietuvaičius įkalbėti savo žemes išmainyti į šį visada likvidų turtą. Ir pinigų kaina bus kaip popieriaus. Kažin, kiek ritinukų reikės pakloti už 1 kv.m. derlingos žemės? Todėl viską reikia „prasukti“ staigiai ir demokratiškai, kad po to galima būtų visus priekaištus atremti „geležiniu“ argumentu – „tokia buvo laisva Tautos valia“.

Pirmoji tarpinė išvada:

Įvertinant tai, kad viskas pasaulyje yra susiję ir egzistuoja ypatingas žmonių ryšys su vietove, kurioje jie gimė, peršasi išvada: Lietuvos žemių, miškų ir vandenų išpardavinėjimas bet kam ir bet kaip – tolygus savanoriškai galūnių ar kitų savo kūno dalių amputacijai. Tiesa, pardavus organus, po to galėsime raminti save atsiradusiomis papildomomis finansinėmis galimybėmis investuoti į invalido vežimėlį ar psichologo pagalbą. Kartais žmonės išgyvena ir be galūnių bei kai kurių vidaus organų. Galėtume ir mes pabandyti. Tik apie kokią gyvenimo kokybę tada galėsime kalbėti? Kita vertus, dalis, savanoriškai save atskyrusi nuo visumos, tampa negyvybinga.

 

II. Dalis tarnauja visumai

Išsiaiškinome, kad visa Gamta, taip pat ir žmonės, veikia kaip vientisas organizmas, kuriame kiekviena jos dalelė atlieka savo funkciją. Ir kas nutiks, jeigu ta dalelė sugalvos savo asmeninius tikslus išsikelti aukščiau visumos gyvybinių tikslų?

Paimkime kaip pavyzdį žmogaus organizmą ir panagrinėkime kaip jis veikia. Jeigu sutrinka kokio nors vieno organo funkcija – papildomą krūvį perima kiti organai. Perima papildomą krūvį net ir tuo atveju, jeigu tai ilgainiui juos pačius susargdina. Dalis aukojasi dėl visumos. Toks yra vienas iš pagrindinių principų, vyraujančių funkcionuojant žmogaus organizmui. Ir tai yra pagrindinis visos Gyvybinės veiklos principas. [Rankų ratas | www.lovethatmax.com nuotrauka (cc)]

 

Kas nutinka, kai žmogaus organizme apsigyvena parazitas, susirūpinęs tik savo siaurais asmeniniais interesais, bet gyvenantis viso kūno sąskaita. Bet kuris medikas Jums iš karto atsakys – įsijungs natūrali apsauginė organizmo reakcija ir parazitas bus sunaikintas. Jeigu ne, organizmui gresia sveikatos sutrikimai.

 

Ar galėtumėte įsivaizduoti situaciją, kai mūsų kepenys pareikalauja lygių galimybių ir teisių su inkstais? O gal plaučiai, pasijutę nepakankamai įvertinti, panorės savo interesus iškelti aukščiau kitų organų? Pareikalaus padidinto dėmesio sau ir įves kvotą deguonies tiekimui kaip politinio poveikio priemonę demokratiškai organizuotame kūne? O gal visi susirinkę būrin balsavimo būdu nuspręs, kas ateinantį ketvirtį atliks širdies darbą? Ir širdis surengs konkursą, ir tieks kraują tam, kas pasiūlys geresnes ekonomines sąlygas už kraujo pumpavimą? Absurdiška, ar ne?

 

O kodėl atrodo absurdiška? Ar ne dėl to, kad mūsų visuomenės gyvavimo principai per daug nutolo nuo gamtoje esančių? Taip nutolo, kad nebežinome, kas yra tikra, nebenorime tikėti neįtikėtina tiesa ir mieliau renkamės į tiesą panašų melą.

Dažnai girdime apie neginčytiną atskirų individų teisę parduoti savo žemę užsieniečiams ir pasipelnyti iš tokio puikaus sandorio.

 

Tik yra vienas skirtumas, kai žemę valdo ir dirba lietuvis ir kai ją valdys užsienietis. Lietuvis, dirbdamas ir gaudamas pelną, jį palieka Lietuvoje. Čia jis statosi namą, perka automobilį, dažo tvorą, kerpasi, eina į teatrą. Trumpiau tariant – uždirba pats ir sudaro galimybę kitiems šalies gyventojams dirbti bei uždirbti. Užsienietis pelną išsiveža į savo namus ir ten tuos pinigus išleidžia.

 

Todėl žemės pardavimas užsieniečiui nėra toks jau vienareikšmiškas veiksmas. Jis sukuria pasekmę – ekonomiškai silpnina Lietuvos gyventojus ir Lietuvos valstybę. O asmeninės naudos siekimas, tuo pačiu silpninant savo šalį, atitinka visus parazitinės veiklos požymius.

 

Antroji tarpinė išvada:

Visos tos gražios kalbos apie lietuvaičių žemvaldžių teisę parduoti savo žemes užsieniečiams yra ne kas kita kaip parazitinės veiklos propagavimas. Veiklos, kuri savo esme prieštarauja visos valstybės interesui, nes likusiai visuomenės daliai yra ne tas pats, kam bus parduota žemė, miškai ir vandenys, kas ir kokiais principais remiantis juose bus daroma. Ir leidus plisti parazitinei idėjai neribotai, rezultatas yra žinomas – viso organizmo (valstybės) mirtis… kartu su pačiu parazitu…

 

III.

Turbūt sutiksite, kad norint priimti teisingą sprendimą, reikia kiek galima išsamiau išsiaiškinti visas aplinkybes tam, kad matytumėme situaciją visą, o ne jos dalį. Iš tiesų, keistokai atrodytų, jeigu padėvėtą automobilį pirktume tik patikrinę ar pakankamai pripūstos jo padangos ir nekreipdami dėmesio į „keistus“ garsus, sklindančius iš greičių dėžės.

 

Žemės pardavimo užsieniečiams šalininkai vis mėgsta kartoti tuos pačius argumentus: „didžiulė nauda ją pardavusiems žmonėms“; „užsienio investicijos“; „laisvas kapitalo judėjimas“. Viskas lyg ir gražu, bet pabandykime pažvelgti į šiuos argumentus ką tik išdėstytos išminties šviesoje.

 

Neabejotinai, toks esminis veiksmas, kaip žemių, miškų ir vandenų pardavimas, turės daugiaplanių ir daugiasluoksnių pasekmių. Viskas nepasibaigs tik vienkartinės išmokos už parduodamus turtus gavimu. Ir nėra nė vieno Lietuvos gyventojo, kuriam ilgainiui tas neturės įtakos. Net jeigu Jūs gyvenate mieste, neturite savo dirbamos žemės ir šiuo klausimu iš viso nesidomite. Tai per daug svarbus klausimas, kad būtų galima taip lengvabūdiškai apie jį kalbėti.

 

Trečioji tarpinė išvada:

Tie, kurie kalba apie didžiulę naudą ir investicijas pardavus užsieniečiams Lietuvos žemes, miškus ir vandenis, pasako tik vieną dalį ir nutyli apie kitas pasekmes. Taip mums bandoma įrodyti, kad dramblys yra vėduoklė.

IV. Istoriniai pavyzdžiai (19 a. pabaiga–20 a. pradžia)

Žinodami, kad istorija nuolat kartojasi, galime atrasti tokių pavyzdžių, kurie nušviestų dabartinę situaciją Lietuvoje jau buvusių įvykių patirties šviesoje.

 

Japonija

[122-asis Japonijos Imperatorius Meidzi (1852 11 03 - 1912 07 30) | Wikipedia.org nuotrauka]

 

Vertybių kaitos prasme panašiai reikalai klostėsi Japonijoje 19 a. pabaigoje–20 a. pradžioje. Imperatorius Meidzi (tikrasis vardas Mutsuhito, 1852–1912) valdė šalį 1867–1912 metais. Jo gimimo metu Japonija buvo izoliuota, technologijų prasme atsilikusi feodalinė šalis, kurią valdė Tokugavų siogunatas (1603 m. Ieasu Tokugava įkurtas feodalinis-karinis šalies valdymo organas) ir daimio (stambūs vietiniai feodalai, kunigaikščiai).

 

Tačiau Meidzi valdymo laikotarpiu Japonija iš atsilikusios feodalinės šalies pavirto į klestinčią, stiprią valstybę.   1868 m. metais Imperatorius paskelbė apie reformų pradžią – jomis siekta įgyvendinti Europos šalių patirtį Japonijoje. Šalyje atsirado telegrafas, geležinkelis, elektrinės, universitetai, laikraščiai, konstitucija ir parlamentas. Buvo užmegzti diplomatiniai ryšiai su 122-asis Japonijos svarbiausiomis pasaulio valstybėmis.

Prasidėjo ne tik techninių, bet ir kultūrinių Europos naujovių perėmimas. Dėl savo praktiškumo europietiški vyrų kostiumai tapo Imperatorius Meidzi

(1852 11 03 – 1912 07

populiarūs ir buvo nešiojami kasdienėje tarnyboje. Moterys pamėgo vakarietiškus drabužius, kadangi juos buvo galima gerokai greičiau ir paprasčiau apsivilkti nei tradicinį daugiasluoksnį japonišką kostiumą, tačiau noras atrodyti madingai jas skatino žymiai labiau .

 

Meidzi laikotarpiu galima išskirti tris etapus. 1868–1883 m. buvo vykdoma „civilizuotumo ir švietimo“ politika. Imperatoriaus įsakymu nuo 1872 m. visi valdininkai privalėjo dėvėti vakarietiško stiliaus kostiumus. Tuo pačiu Imperatorius liepė ne aklai kopijuoti vakarietišką aprangą, bet išnaudoti šiuos drabužius kaip informacijos šaltinį, perimti ir tobulinti juos, kad jie liudytų apie tautos tvirtybę.

 

Tuo metu visi Vakarų civilizacijos atributai, tarp jų ir drabužiai, tapo pažangos simboliais. Buvo maišomos japoniškų ir vakarietiškų drabužių ansamblių detalės ir šitų bandymų metu atsirasdavo keistoki deriniai.

1883–1890 m. šis „vakarėjimo“ procesas šiek tiek aprimo. Kimono kartu su kitais „senos“ kultūros pavyzdžiais tapo užmiršti dėl jų nepraktiškumo. Moterys palaikė Imperatorienės Sioken kvietimą būti šiuolaikiškoms ir pereiti prie modernaus vakarietiško drabužio pavyzdžio.

 

Tačiau po to, kai Japonijos politikai ir švietėjai įdėmiai susipažino su Amerikos ir Europos kultūrų pasiekimais, nuo 1890 m. pradėjo rastis grįžimo prie tradicinių vertybių tendencijų. Jos buvo vienas iš pagrindinių savęs, kaip tautos, identifikavimo elementų. 1890 m. spalio 30 d. Japonijoje buvo paskelbtas Imperatoriaus pasirašytas „Manifestas apie švietimą“. Jame buvo privalomai nurodoma laikytis amžinųjų moralės normų, paveldėtų iš protėvių. Mokiniai turėjo tvirtai įsisavinti konfucianizmo moralines taisykles: mylėti ir gerbti tėvus, brolius ir seseris, būti ištikimi draugai, sutuoktiniams siūloma gyventi harmoningai. Buvo liepiama gerai mokytis, būti kukliems, gerbti konstituciją ir laikytis įstatymų. Todėl savo esme tai buvo ne manifestas apie „švietimą“, bet įsakas apie auklėjimą.

 

Bendra atmosfera buvo tokia, kad moralė laikyta alternatyva vakarietiškai įstatymo viršenybei. Ši moralinio principo viršenybė darė „įstatymą“ tam tikra prasme amoralų. Kaip teigė to meto žurnalistas Kuga Katsunan (tikrasis vardas Nakata Minoru), „įstatymas baudžia ir baugina, bet neapdovanoja ir nenukreipia“. Tokiu būdu Japonijoje susiformavo vientisa gynybinė linija nuo „pragaištingos“ Vakarų įtakos. Japonai pripažino, kad įstatymų laikymasis yra svarbu. Bet tikrais japonais juos darė tai, kad visi be išimties gyventojai pripažino tų pačių tradicinių ir moralinių vertybių viršenybę. Vienas iš Japonijos Konstitucijos kūrėjų Inoue Kovasi taip pat palaikė moralės prieš įstatymą viršenybės principą. Ir net pradžioje į Konstituciją nebuvo įtraukta norma apie privalomumą laikytis įstatymų ir Konstitucijos. Tiesa, į galutinį Konstitucijos tekstą ši norma pateko.

 

Imperatorius Meidzi ir pats sau kėlė aukštus moralinius reikalavimus. Yra žinomas jo įsakas: 1905 m. karo su Rusija metu tiekti jo ir jo sergančių vaikų stalui tokį patį maisto davinį, kurį gaudavo Japonijos kareiviai fronte.

Kai mirė šis Japonijos Imperatorius – gedėjo visa šalis. Į pasiruošimo laidotuvėms procesą, kuris truko pusantro mėnesio, įsitraukė visi. Net ir miręs, Meidzi neprarado gebėjimo vienyti tautą. Šalies laikraščiai jį lygino su didžiuoju reformatoriumi Rusijos caru Petru I.

 

Rusija

[14-asis Rusijos Imperatorius Nikolajus II (1852 05 06 - 1918 07 17) | Wikipedia.org nuotrauka]

 

Kitas to laikotarpio pavyzdys yra Rusijos Imperatorius Nikolajus II, valdęs šalį 1894–1917 m.

Jo valdymas sutapo su greitu pramoniniu-ekonominiu šalies vystymusi. Rusijoje augo miestai, buvo statomi geležinkeliai, kuriamos naujos įmonės. Imperatorius palaikė sprendimus, skatinančius socialinę ir ekonominę modernizaciją. Taip pat ir Stolypino žemės reformą. Valdant Imperatoriui Nikolajui II Rusijoje įvyko didžiausias rusų tautos augimas. Per nepilną ketvirtį amžiaus gyventojų padaugėjo 62 mln. Greitai augo ekonomika. 1885–1913 m. pramonės produkcija išaugo 5 kartus ir aplenkė labiausiai išsivysčiusių valstybių augimo tempus. Rusijos žmonių pajamos išaugo nuo 8 mlrd. rublių 1894 m. iki 22–24 mlrd. rublių 1914 m., t.y. beveik tris kartus. Ypatingai greitais tempais augo darbininkų pajamos pramonėje. 8 kartus išaugo bendros išlaidos švietimui ir kultūrai –jos daugiau nei dvigubai viršijo išlaidas švietimui Prancūzijoje ir 1,5 karto – Anglijoje. Pagal pagrindinių žemės ūkio kultūrų gamybą Rusija pakilo į    pirmąją vietą pasaulyje. Šalis eksportuodavo 2/5 visos pasaulio žemės ūkio produkcijos. 

 

Imperatorius Nikolajus II

(1852 05 06 – 1918 07 17)

Nors darbo našumas, palyginti su pirmaujančiomis pasaulio valstybėmis, dar stipriai atsiliko, bet 1913–1917 m. Rusija užtikrintai pateko į labiausiai išsivysčiusių ir sėkmingų pasaulio šalių penketuką.

 

Pagal pagrindinių žemės ūkio kultūrų gamybą Rusija pakilo į    pirmąją vietą pasaulyje. Šalis eksportuodavo 2/5 visos pasaulio žemės ūkio produkcijos. Nors darbo našumas, palyginti su pirmaujančiomis pasaulio valstybėmis, dar stipriai atsiliko, bet 1913–1917 m. Rusija užtikrintai pateko į labiausiai išsivysčiusių ir sėkmingų pasaulio šalių penketuką.

 

Autokratinis šalies valdymo būdas netrukdė ekonominiam Rusijos augimui. 1905 m. spalio 17 d. Manifestu Rusijos gyventojai įgavo asmens teisę į neliečiamumą, žodžio, spaudos, susirinkimų laisvę. Šalyje augo politinės partijos, buvo leidžiami tūkstančiai periodinių leidinių. Išrinktas Parlamentas. Teismai praktiškai buvo atskirti nuo vykdomosios valdžios.

 

Greitas pramoninio ir žemės ūkio sektorių vystymasis Rusijoje sudarė sąlygas turėti stabilią, auksu grįstą konvertuojamą valiutą. Po 1897–1899 m. atliktos pinigų reformos vietoje popierinių kupiūrų buvo išleistos auksinės monetos. Aukso monetos laisvai cirkuliavo kartu su banknotais. Lygiagretus auksinių ir popierinių pinigų judėjimas pasižymėjo stabilumu. Jį palaikė pastovus aukso atsargų ir banknotų masės balansas. Rublis „spaudė“ Prancūzijos franką ir Vokietijos markę, lenkė JAV dolerį ir pagal kotiruotę ryžtingai artėjo prie svaro sterlingų.

 

Valdant Nikolajui II tiesioginių mokesčių našta buvo 4 kartus mažesnė nei Prancūzijoje bei Vokietijoje ir 8,5 karto mažesnė nei Anglijoje. Buvo sukurta geriausia tuo metu įstatyminė bazė, apibrėžianti darbo santykius, normuojanti darbo laiką, numatanti kompensacijas įvykus nelaimingiems atsitikimams ir privalomą darbuotojų socialinį draudimą ligų, invalidumo ir senatvės atvejais. Valstybinio aparato išlaidos, padalijus jas kiekvienam gyventojui, sudarė nepilnus 10 rublių per metus – gerokai mažiau nei didžiosiose pasaulio valstybėse.

 

Imperatorius aktyviai skatino rusiškos kultūros, meno, mokslo vystymąsi. Vienu iš pirmųjų jo įsakų (1895 m.), buvo nurodymas išskirti reikšmingas sumas, siekiant finansiškai padėti to prašantiems mokslininkams, rašytojams, publicistams, o taip pat jų našlėms ir našlaičiams.

 

To meto visuomenė mėgo muziką, taip pat ir operą – Kijevas, Odesa, Varšuva, Tiflisis (dabar Tbilisis) turėjo savo operos teatrus. Peterburge tokių teatrų buvo net 4. Suprasdamas, kad paprasti žmonės neįpirks bilietų į prabangius dramos ir operos teatrus, caras nurodė pastatyti didelį pastatą, kuriame įsikūrė teatrai, koncertų salės, restoranai. Įėjimo mokestis buvo 20 kapeikų.

 

Daugelio žmonių liudijimai, dienoraščių užrašai, išlikę Imperatoriaus susirašinėjimai liudija apie žmogų, turintį stiprią dvasią, nuostabių moralinių savybių ir tam tikrų būtinų valdovui bruožų. Nikolajus II pasižymėjo ypatinga savitvarda ir atkaklumu. Apie jo savitvardą galima spręsti ir iš to, kad niekas niekada nematė jo audringai įpykusio, smarkiai džiaugsmingo ar daugiau mažiau įsiaudrinusio.

 

Vokiečių diplomatas Rex laikė Imperatorių turtingos dvasios, kilnių minčių, apdairiu ir taktišku žmogumi. Diplomatas rašė: „Jo manieros tokios kuklios ir jis taip mažai rodo išorinio ryžto, kad lengva pamanyti jį neturint stiprios valios; bet jį supantys žmonės tvirtina, kad jis turi pakankamai tvirtai išreikštą valią, kurią moka realizuoti gyvenime pačiu ramiausiu būdu“.

 

[Imperatorius Nikolajus II | Dail. Ilja Repninas, 1896 m.] Nepalenkiamą Nikolajaus II valią įgyvendinant savo planus pastebėjo daugelis jį pažinojusių žmonių. Iki tol, kol planas nebūdavo galutinai įvykdytas, caras vis sugrįždavo prie jo siekdamas savo tikslo. Istorikas O.O. Oldenburg tuo klausimu rašė: „Valdovo „geležinė ranka“ buvo apvilkta aksomu. Jo valia nebuvo panaši į griaustinio grūmojimą. Ji nepasireikšdavo sprogimais ir audringais kontaktais; veikiau ji buvo panaši į kalnų upokšnio bėgimą link žemumoje plytinčio vandenyno. Savo kelyje jis aplenkia kliūtis, nukrypsta į šalį, bet galų gale su nepalaužiamu pastovumu artėja savo tikslo link“.

 

Imperatorius buvo giliai tikintis žmogus. Jam teko svarbus vaidmuo Rusijos bažnyčios gyvenime. Nikolajaus II valdymo metais buvo palaiminta daugiau šventųjų nei per visą XIX amžių. Buvo pastatyta daugybė naujų cerkvių. Vienuolynų skaičius išaugo nuo 774 (valdymo pradžioje) iki 1005 (1912 m.). Istorikas S.S. Oldenburg rašė: „Imperatoriaus Nikolajaus II visų pažiūrų pagrindu buvo tikėjimas į Dievą ir jo, kaip caro, tarnystės pareiga. Jis buvo įsitikinęs, kad atsakomybė už Rusijos likimą gula ant jo pečių ir kad jis atsako už tai prieš patį Viešpatį“. Apie save Imperatorius kartą pasakė: „Tai, kad jūs matote mane tokį ramų, taip yra todėl, kad aš tvirtai tikiu, jog Rusijos likimas, mano asmeninis ir mano šeimos likimai – Dievo rankose. Kas beatsitiktų, aš lenkiu galvą prieš jo Valią“.

 

Nikolajui II priklauso visiško ir pilno nusiginklavimo idėja. 1898 m. jo nurodymu buvo paruoštas Kreipimasis į visas pasaulio valstybes sustabdyti nepaliaujamą ginklavimąsi. Rusijos iniciatyva buvo surengta visuotinė taikos konferencija. Pagrindiniai Nikolajaus II pasiūlymai nebuvo priimti, bet konferencija pasibaigė sutarimu uždrausti ypatingo žiaurumo kariavimo būdus.

                                                                  Imperatorius Nikolajus II | Dail. Ilja Repninas, 1896 m.

Imperatorius buvo tvirtai įsitikinęs, kad girtuoklystė yra yda, skaldanti rusų tautą, ir kad caro valdžios pareiga – kovoti su šia yda. XIX a. pabaigoje caras pradėjo reformas, nukreiptas prieš girtuoklystę. Tuo tikslu buvo imta kurti vadinamąsias „tautos blaivumą globojančias“ bendruomenes. Jos rūpinosi blaivios gyvensenos ir krikščioniškų vertybių propagavimu. Šių bendruomenių nariai buvo dvasininkijos, administracinės ir teismų valdžių, visuomeninių įstaigų atstovai ir privatūs asmenys. Ypatingas dėmesys buvo skiriamas blaivybei armijoje. 1908 m. pabaigoje degtinė armijoje buvo paskelbta už įstatymo ribų ir pakeista „lengvu“ vynuogių vynu. 1914 metais įsigaliojo naujas įsakas „Priemonės prieš spiritinių gėrimų vartojimą armijoje“. Ginkluotosiose pajėgose buvo nustatomas griežčiausias „sausas įstatymas“. Nė vienoje pasaulio valstybėje dar nebuvo taikytos tokios radikalios priemonės. Tai buvo negirdėta patirtis. 1915 metų sausį Dūma be prieštaravimų patvirtino einamųjų metų biudžetą, kuriame nebuvo numatyta pajamų nuo spiritinių gėrimų pardavimo.

 

Kada 1914 m. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, Rusija užtarė mažą slavų tautą. Prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas. Karo pradžia Rusijai buvo sėkminga, bet kiek vėliau pradėjo patirti pralaimėjimą po pralaimėjimo. Nesėkmėmis fronte pasinaudojo revoliucionieriai, pradėję propagandą užnugaryje ir fronte. Vokiečių armija greitai judėjo į Rusijos centrą. Tokiomis aplinkybėmis Nikolajus II perėmė vadovavimą kariuomenei į savo rankas ir persikėlė į Mogiliove buvusį generalinį štabą. Reikėjo nežmoniškų pastangų, kad Imperatorius pakeltų karių dvasią, sustiprintų armiją ir pakeistų situaciją fronte.

1916 m. „žlugusi“ Rusijos armija atsakė galinga kanonada ir šturmu. Rusijos pasiekimus pastebėjo Anglijos gynybos ministras Vinstonas Čerčilis. Jis rašė:

„Mažai yra labiau pritrenkiančių Pirmojo pasaulinio karo epizodų, kaip prisikėlimas, persiginklavimas ir atnaujintos galingos Rusijos pastangos 1916 m. 1916 metų vasarą Rusija, kuri prieš tai 18 mėnesių buvo beveik beginklė, kuri 1915 metais patyrė visą eilę triuškinamų pralaimėjimų, savo pastangomis ir panaudodama sąjungininkų resursus, iš tikro sugebėjo organizuoti, apginkluoti, aprūpinti ir išrikiuoti karo lauke 60 armijos korpusų, vietoje 35, su kuriais pradėjo karą“. Ta proga generolas N.A. Lochvickij pasakė: „Petrui I prireikė 9 metų, kad Narvos pralaimėtojus paverstų Poltavos nugalėtojais. Paskutinis vyriausiasis imperatoriškosios armijos vadas Nikolajus II atliko tą patį darbą per 1,5 metų“.

 

Bet Imperatoriaus pasiekimus pastebėjo ir jo priešai. S.S. Oldenburg rašė: „Pats sunkiausias ir labiausiai pamirštas Imperatoriaus Nikolajaus II žygdarbis buvo tai, kad jis atvedė Rusiją iki pergalės slenksčio, bet jo priešai neleido jo peržengti“. Revoliucionieriai sąmoningai blokavo duonos tiekimą į Petrogradą. Pasipiktinę miestiečiai išėjo į gatves su lozungais „Šalin karą!“, „Tegyvuoja Respublika!“ ir reikalavo duonos. Prasidėjo duonos ir kitų parduotuvių plėšimas bei niokojimas. Buvo mušami ir žudomi „gorodovyje“ (dabartinis atitikmuo – policininkai). Prasidėjo liaudies maištas.

 

Imperatorius išleido visą eilę įsakų. Pasiųsti į Petrogradą iš fronto atitrauktus kariuomenės dalinius, laikinai sustabdyti Dūmos ir Valstybės tarybos veiklą. Pagal Nikolajaus II sumanymą valdžia turėjo susikoncentruoti jo bei jo Vyriausybės rankose ir remtis ištikima carui armija. Bet jo įsakymai nebuvo vykdomi. Generolai neatvedė dalinių iki Peterburgo. Sukurstyti maištininkų, Petrogrado atsargos pulkų kariai atsisakė paklusti savo karininkams. Dūma pasipriešino valdovo įsakymui ir suformavo Laikinąją vyriausybę. Sąmokslą palaikė Generalinio štabo generolai ir aukščiausi kariuomenės vadai. Jie kreipėsi į Imperatorių su „primygtiniu pasiūlymu, vardan Rusijos gerovės ir vardan Pergalės, atsisakyti sosto“. Valdovo traukinį priverstinai, vietoje Mogiliovo, nukreipė į Pskovo srities stotį, kuri turėjo labai simbolišką pavadinimą – „Dno“ („Dugnas“, vert. į lietuvių k.). Praktiškai nuo 1917 m. vasario 28 d. Imperatorius buvo sąmokslininkų užblokuotas savo traukinyje.

[Viena paskutiniųjų Nikolajaus II nuotraukų, padaryta jo tremties Tobolske metu | Wikipedia.org nuotrauka]  

 

Kovo 1 d. caras liko vienas, praktiškai areštuotas traukinyje, išduotas ir paliktas pavaldinių, atskirtas nuo šeimos. Savo dienoraštyje jis užrašė: „aplinkui tik išdavystė, melas ir baimė“.

 

Šalia neatsirado žmonių, ištikimų priesaikai ir savo Imperatoriui. Visi pasirodė besą išdavikai – nuo eilinių kareivių iš Piterio atsargos pulkų iki frontų vyriausiųjų vadų ir artimiausių giminių – didžiųjų kunigaikščių. Niekas jo neparėmė. Visi tik įtikinėjo carą, kad sosto atsisakymas išgelbės Rusiją. Ir valdovas, pastatytas prieš išdavystės faktą, 1917 m. kovo 2 d. išsiuntė Dūmos pirmininkui telegramą: „Nėra tokios aukos, kurios aš negalėčiau paaukoti vardan Rusijos gerovės ir jos išgelbėjimo. Todėl aš pasiruošęs atsisakyti sosto“.

Viena paskutiniųjų Nikolajaus II nuotraukų,                                                                                                              padaryta jo tremties Tobolske metu.

 

Tai ne caras atsisakė sosto. Tai Rusija atsisakė savo caro.                                                                                          Po sosto atsisakymo įvykiai pradėjo klostytis priešingai, nei kalbėjo opozicionieriai: prasidėjo tautos, davusios laisvę žemiausioms aistroms, moralinis degradavimas; Rusija nenumaldomai judėjo į pražūtį. Jokios naudos iš sosto atsisakymo šalis negavo. Imperatorius buvo tas dvasinis pagrindas ir jėga, kuri palaikė ir vedė tautą; kai to pagrindo neliko – neliko nieko, kas saugojo tautą nuo dvasinės pražūties.

 

Nikolajus II su savo artimaisiais buvo areštuotas ir laikomas Carskoje Selo. Jiems teko kęsti sargybinių ir kitų „naujų“ žmonių pažeminimus bei įžeidinėjimus. Liepos 31 d. Imperatorius su šeima buvo iškeldinti iš savo rūmų ir išsiųsti į Sibirą. Rugpjūčio 6 d. visa šeima garlaiviu „Rus“ atvyko į Tobolską. „Sieloje taip neapsakomai skaudu už brangiąją Rusiją, kad neįmanoma apsakyti“, – tai buvo carienės Aleksandros Fiodorovnos žodžiai iš asmeninio laiško.

 

1918 m. pavasarį iš Maskvos atvyko bolševikų komisaras, kuris pranešė, kad Nikolajų II išsiveža. Su juo nusprendė vykti ir Aleksandra Fiodorovna bei caraitė Marija. Visa šeima vėl susitiko gegužės pradžioje Jekaterinburge. Sargybinių pasityčiojimai tapo dar išradingesni. Laikinosios Vyriausybės komisija, sukurta tam, kad surastų caro veiklos, nukreiptos prieš tautą, įrodymų, nerado nieko, kas juodintų Imperatoriaus vardą. Pagrindinis tyrėjas V.M. Rudnev savo pranešimą baigė žodžiais: „Imperatorius skaidrus kaip krištolas“.

 

Kai Imperatoriui Nikolajui II buvo pranešta, kad vokiečiai, remdamiesi Bresto taikos sutartimi, reikalauja perduoti jiems caro šeimą, pasak P. Žiljaro, jis įvertino tai kaip įžeidimą, o ne pagalbą. O Aleksandra Fiodorovna pridūrė: „Po to, ką jie padarė su Imperatoriumi, aš esu linkusi numirti Rusijoje, negu būti išgelbėta vokiečių“.

 

1918 m. liepos 17 d. naktį Imperatorius Nikolajus II, Imperatorienė Aleksandra Fiodorovna, caraitės Olga, Tatjana, Marija, Anastasija ir caraitis Aleksejus buvo sušaudyti Jekaterinburge, inžinieriaus Ipatjevo namuose. Kartu buvo sušaudyti Imperatoriaus šeimos gydytojas Jevgenij Botkin, virėjas Ivan Charitonov, kamerdineris Aleksej Trupp, kambarinė Anna Demidova. Taip pat buvo užmušti pradėję staugti du caro šeimos šunys.

 

Visa Romanovų šeima XX a. pabaigoje paskelbti Rusijos stačiatikių šventaisiais.

 

Ketvirtoji tarpinė išvada:

Nuo aprašytų istorinių įvykių prabėgo 100 metų. O toks įspūdis, kad tai vyksta dabar. Išskyrus kai kurias naujas, bet neesmines mokslinės-techninės revoliucijos dekoracijas, daugiau niekas nepasikeitė. Ir šiais laikais turime galimybę stebėti: šalia sąžinės, garbės, herojiškumo, pasišventimo, ištikimybės klesti melas, apgaulė, išdavystė, bailumas.

Šie istoriniai įvykiai liudija apie dvi valstybes, kurioms vadovavo neeilinės asmenybės. Neeilinės žvelgiant ne tik iš tų asmenybių gyvenamojo laikotarpio perspektyvos, bet ir iš viso šimtmečio. Vedamos valdovų, kurie moralės ir dvasinius principus kėlė aukščiau sausos įstatymo raidės, šios dvi valstybės išgyveno neregėtą pakilimą.

 

Tiesa, Rusijos tauta 1917 m. pasirinko išdavystės kelią. Bet už tai jie skaudžiai sumokėjo. Po 1917 m. revoliucijos kelis metus vykęs pilietinis karas pareikalavo 800 tūkstančių raudonarmiečių ir baltagvardiečių gyvybių. Ir dar 10 milijonų eilinių Rusijos piliečių. Lyg to būtų maža, šalis 7 dešimtmečius kūrė utopinę realybę su visomis iš to išplaukiančiomis pasekmėmis.

http://alkas.lt/2014/04/18/g-misevicius-laisves-iliuzija-arba-iliuzijos-nelaisveje/

Sutrumpintą tekstą pateikė Virginija