Tekstas ilgas, tačiau visas apie mokytoją ir jo kasdienybę. Gal labiau apie liūdnus dalykus – apie tai, ką patiria mokytojas, ir galbūt apie tai, kodėl mokytojai pasirenka išeiti iš pedagogikos ir į ją nebegrįžta. Šiandien aš taip pat pagalvojau, kad gal išeiti ir nebegrįžti.
Bet pradėkime nuo pradžių.

Daugelis galvoja, kad pedagogo darbas geras: dirba iki pietų ir laisvas. Tačiau realybė kitokia. Galima sakyti, kad tai darbas be darbo valandų, nes užvėrus mokyklos duris po pamokų darbas nesibaigia.
Yra dar daug dalykų, kurių daug kas nei mato, nei žino, nei girdi, nes pedagogas pasirenka tylėti.

Daug kas mano, kad didžiausia priežastis palikti pedagogiką yra atlyginimas. Neneigsiu – atlyginimo ir krūvio santykis yra du skirtingi dalykai, ir tai labai diskusinis klausimas. Taip, pedagogai gauna per mažai. Tačiau labai dažnu atveju priežastis, dėl kurios jauni (ir ne tik) palieka švietimą, yra mobingas.

Švelniau skambėtų „psichologinis spaudimas“, bet vadinkime taip, kaip yra iš tiesų. Medikai jau kalba apie tai. O mokytojai? Jie pasilieka tyloje, nors tiek daug yra pedagogų, tai patiriančių. Mobingą patiria iš tėvų, kolegų, administracijos.

Kolegos – nenormali konkurencija, kur nesuprasi, kas su kuo ir dėl ko konkuruoja. (Remiuosi tuo, kad nemažai palikusių pedagogų šį dalyką yra paminėję.)

Administracija. Manau, tai baisiausias dalykas, kai darbdavys ne tik nepalaiko savo darbuotojo, bet dar ir „ėda“. Niekada nežinai, ko sulauksi atėjęs į darbą. Gal vėl atsidarys klasės durys, kai ramiai vesiesi pamoką, ir ant tavęs prie mokinių bus šaukiama. Gal vėl būsi apkaltintas dėl to, ko nepadarei. Kai sakai „ne aš padariau“, tau atsako: „nenusišnekėk, padarei tu“. Ilgainiui net pradedi bijoti eiti į darbą.

Sakysite: „Keisk mokyklą!“ Bet kiek yra mokyklų, kur taip vyksta? Daug. Net sakyčiau – per daug. Tad tikimybė pereiti „nuo vilko ant meškos“ didelė. Sakysite: „Kodėl nepaduodi skundų?“ Todėl, kad yra ryšiai. Paduosiu skundą, bet jau aišku, kad teks keisti mokyklą. Ar rasiu darbą kitur? Kitame mieste – galbūt, bet tame pačiame? Abejotina. Nes darbuotojai pasirūpins įspėti kitas mokyklas, kad „čia ta piktybinė“. Visi vieni su kitais bendrauja, kalbasi, „papletkina“. Tad… ryšiai. (Vėlgi dalinuosi tuo, ką esu girdėjusi iš kitų, ir tai buvo viena iš priežasčių, kodėl žmogus paliko pedagogiką. Tik sudėjau jų mintis į vientisą tekstą.)

Dar absurdiškiau, kad tai vyksta mokykloje. Juk mokykla – mokslas, šviesa! Mes mokome vaikus draugauti, gerbti, nesityčioti… Bet kaip elgiamasi tarp mokyklos darbuotojų? Labai liūdna.

Dar viena priežastis – krūvis. Jis nenormalus. Reforma po reformos. Vieną dieną liepia daryti vienaip, kitą dieną – kitaip. Mokytojas nebesupranta, kas vyksta. Tai pagal ką dirbti? Iš kur imti medžiagą? Kuo vadovautis? Kur gairės? Ir visa tai numesta mokytojui. „Gi viską pakelia!“ O mokytojas – tyli.

Na taip, gal čia labiausiai tiktų pasakymas „ir šuo kariamas pripranta“. Bet mokytojas nebeįstengia. Darbai, mokiniai, darbų taisymas, pasiruošimas pamokoms, dokumentų krūvos, išvykos, mokymai ir t. t.
Ir dar viena priežastis – atlyginimas. Trumpai: jis pagal darbo sąlygas ir krūvius yra per mažas.
Na ir pabaigai – tėvai. Čia jau vyšnaitė ant torto. Neadekvatūs tėvų lūkesčiai. Parašei ne tokį įvertinimą – aiškinkis tėvams!

Ne vaikas klausia, o tėvai, nes, jų manymu, vaikas gavo per mažai, vadinasi, nekompetentingas esi tu. Parašei vaikui pastabą – aiškinkis tėvams! Nes jei vaikas pasakė, kad taip nebuvo, tai, matyt, meluoji tu. Mokytojas bijo tėvų. Netinkamas žvilgsnis, įvertinimas, pastaba – ir žiūrėk, jau skundų bokštas. Tad kur mokytojo apsauga? Ar mokytojas apsaugotas? Ar turi kokių nors garantijų? Deja, ne. Su mokytoju gali elgtis kas nori ir kaip nori.

Pastarąją savaitę vis svarstau apie pasitraukimą. Darbas man patinka, tikrai jaučiuosi savo vietoje. Kasdien mokausi, tobulėju, matau daug galimybių augti kaip asmenybė. Tačiau vis labiau galvoju apie išėjimą – būtent dėl neadekvačių tėvų, kurie nejaučia ribų. Man rodos, čia vienintelė profesija, į kurios darbą tiek kišasi tėvai. Aiškina, kaip dirbti, ką daryti, ko nedaryti. Visiškas absurdas. Nebesinori nieko dėl klasės daryti, nieko įdomaus įgyvendinti, nors galva ūžia nuo idėjų. Bet tėvai viską užmuša.

Mokytojas ne Dievas. Tėvai sau leidžia maksimumą. Suprantu – kiekvienam tėvui vaikas svarbiausias. Bet jie nesupranta, kad vaikas rūpi ir mokytojui. Juk neveltui mokytojai mokosi, kasmet tobulinasi, eina į mokymus – tam, kad žinotų, kaip dirbti su vaikais, kokius metodus taikyti. Tačiau, kaip visada, tėvai „žino geriau“. O blogiausia – vienas šaukštas deguto pagadina visą statinę medaus. Ir šį dalyką daugiau ar mažiau patiria kiekvienas mokytojas.

Kalbame apie pagarbą pedagogui, bet kur ji bus, jei vaikai mato, kaip elgiasi jų tėvai? Viskas prasideda nuo čia. Ir būtent tėvų aiškinimasis, kišimasis, vadovavimas mokytojui yra pagrindinė priežastis, dėl kurios pedagogai palieka švietimą. Kitaip tariant, tėvai „išėda“ žmogų iš šios profesijos.
Tad pasižiūrėjus, atlyginimas nėra pirmoje vietoje. Prieš jį yra daugybė kitų priežasčių, dėl kurių mokytojai palieka mokyklas.

Sakysite: „Jei per sunku, išeik! Vadinasi, ne tavo vieta.“
Deja, tai mano vieta. Šį darbą myliu, jis man labai patinka. Esu savo vietoje. Bet kai matau, kas vyksta viduje, kas darosi, pagalvoju – ar tikrai verta tiek aukotis? Sveikata yra brangiausias dalykas. Už tokias aukas, deja, paminklo niekas nepastatys.

Ir taip, valstybė galvoja, kaip pritraukti jaunus pedagogus, ką daryti, kad juos išlaikyti. Aš tikrai žinau, kad jaunus įmanoma pritraukti, o esamus – išlaikyti. Juk turime tiek daug šviesulių, kurie privalo būti mokykloje! Tik reikia sutvarkyti tam tikrus dalykus:

• Sutvarkyti mobingą mokyklose.
• Sutvarkyti „užsilikusius sovietus“ mokyklose.
• Užtikrinti mokytojų apsaugą, kad jie darbe jaustųsi saugūs tiek fiziškai, tiek psichologiškai.
• Nubrėžti ribas tėvams.
• Apgalvoti krūvį.
• Ir, žinoma, spręsti atlyginimo klausimą.

Tik sutvarkius visa tai, mokyklose liks pedagogai, ateis nauji, jauni, kupini idėjų mokytojai, o gal net sugrįš patyrę „pedagogikos vilkai“.

Bet visa esmė – tai pasikeis tik tada, kai mokytojai nebebijos garsiai kalbėti. Kai jie nebetylės. Kai prabils.
Nes dabar, išeidami, jie išeina tyliai ir nepasako, dėl ko. „Ką jau čia bekalbėsi, juk palieki…“
Tad kalbėkime, netylėkime. Tik taip kažką pakeisime.