 |
|
|
Alma Švelnienė:
– Dirbu Aulelių kaime pardavėja. Sausio pirmą dieną nedirbome. Pradėjome dirbti sausio antrą dieną. Grąžai eurų turėjome. Tą dieną daugiausiai pirko už litus, bet pasirodė ir kelios eurų monetos. Už savaitės dar suprekiaudavom už kokius 400 litų, grąžai eurų užtekdavo iš apyvartinių. Kuo toliau, tuo litų ženkliai mažėjo.
Buvo keli bandymai išsikeisti dideles litų kupiūras. Aš paaiškinau, kad parduotuvė – ne bankas ir klientai mandagiai sutiko. Buvo atvejis, kai iš šimto litų atidaviau grąžą, pirkėjas išėjo. Po kiek laiko grįžo, nes jam pasirodė, kad per mažai atidaviau. Perskaičiavau viską jo akivaizdoje ir priminiau, kad eurai brangesni. Tas žmogelis tik rusiškai „jobtelėjo“ ir išėjo.
Valstybės įstatymų leidėjai įsakė parduotuvėms vykdyti pinigų keitimą. Suprantama, kad bankų ir paštų nėra daug. Jei pinigų parduotuvės nekeistų, bankuose ir pašte būtų gyventojų apgultis ir pasipiktinimas. Gal todėl pinigų keitimo naštą valstybė užkrovė prekybininkams. Valiutos pasikeitimas įvyko sklandžiai, o mums darbo buvo labai daug. Net pirštai paskaudo nuo kalkuliatoriaus maigymo.